Ko gero, sunkiai rastume žmogų, vaikystėje neskaičiusio R. L. Stivensono knygos „Lobių sala“. Kvapą gniaužiantys Džimo Hokinso – paauglio, kartu su piratais ieškančio paslėptų lobių, nuotykiai visais laikais žavėjo ir žavi milijonus
viso pasaulio vaikų ir suaugusių.
Neabejoju ir tuo, kad bent kartą gyvenime esate pagalvoję apie tai, kaip būtų smagu, jei vieną kartą kasant bulves jūsų kastuvas staiga atsitrenktų į ką nors kieto. Atkasate, o ten – dėžė, pilna aukso…
Šiais laikais surasti lobį sudėtinga. Tačiau nustebsite – kiekvieną dieną pasaulyje lobių ieško milijonai žmonių. Dar daugiau – netoli jūsų gyvenamos vietos taip pat gali būti kai kas paslėpta, ko ieškoti važiuoja žmonės iš viso
pasaulio.
Jie atvyksta vieni arba su kompanija, primena turistus ar šiaip atsitiktinai užklydusius žioplinėtojus. Bet kai niekas nemato, jie griebia išmanųjį telefoną ir naršo krūmuose, kilnoja akmenis, stuksena sienas ir dairosi medžių viršūnėse. Tokios žaidimo taisyklės. Žaidimo, kuris angliškai
vadinamas „Geocaching“, o lietuviškai – tiesiog lobiavimas.
„Geocaching“ (angliškai „geo“ – geografija, žemė, o „cache“ – slėptuvė) gimė 2000 metais ir labai greitai tarsi virusas paplito po visą pasaulį. Lobis – anaiptol ne brangenybių pilna skrynia, o vandeniui atspari, dažniausiai plastikinė dėžutė, kurioje guli popieriaus lapelis arba užrašų knygutė, rašiklis ir keletas įvairių menkniekių. Jūsų tikslas – surasti tokią dėžutę, lapelyje parašyti kada ir kas lobį rado ir, jei viduje esanti smulkmena patinka, ją galima pasiimti, tik vietoj jos reikia palikti ką nors savo.
Ir viskas? Sakysite, jog dėl tokių niekų neverta trenktis per pusę pasaulio? Va čia ir prasideda smagumas. Esmė – ne kas yra dėžutėje, o kur ji paslėpta. Svarbu pats ieškojimo procesas. Lobiaudami jūs aplankysite ne tik žymiausius istorijos, kultūros, gamtos paminklus, bet ir užsuksite į tokias vietas, kur paprasti turistai niekada neužklysta: visų pamirštą mažo kaimelio pakraštyje stovinčią kelių šimtų metų senumu koplyčią, įspūdingą, tik vietiniams žinomą gamtos panoramą, mistiškai atrodantį apleistą namą ar kitą įdomų objektą, kurio nerasite jokiame kelionių gide.
Tad ieškodami paprastos plastikinės dėžutės jūs iš tiesų rasite tūkstantį kartų vertingesnius dalykus – atradimo
ir pažinimo džiaugsmą.
Šiuo metu pasaulyje yra daugiau negu du milijonai aktyvių „Geocaching“ narių, kurie po visą pasaulį ieško per šešis milijonus lobių. Pernai Lietuvoje buvo užregistruota apie 3000 slėptuvių. Per metus šis skaičius padvigubėjo.
Kaip surasti Makenos auksą?
Apie šį sparčiai populiarėjantį laisvalaikio būdą kalbamės su Rinkūnų kaime gimusiu ir augusiu, dabar Vilniuje gyvenančiu Žilvinu Navikoniu. 34 metų programuotojas dešimt metų aktyviai domisi lobiavimu.
– Kada atradai lobiavimą?
– Maždaug prieš dešimt metų iš draugų išgirdau apie „Geocaching“. Kaip tik buvo atsiradę pirmieji išmanieji telefonai (iki tol šia veikla galėjo užsiimti tik išrinktieji, kurie turėjo galimybę įsigyti brangius GPS imtuvus), tad įsidiegiau programėlę ir ėmiau ieškoti lobių.Patį pirmąjį suradau Neries regioniniame parke, Velniakampio pažintinėje trasoje. Tas radinys ir sužadino ieškojimo aistrą.
– Kuo patrauklus „Geocaching“?
– Mane žavi pati idėja. Žmonės lobius slepia ypatingose vietose. Keliauji ir atrandi daugybę naujų dalykų. Kartais net mieste, kuriame gyveni daug metų, randi vietų, kuriose niekada nesi buvęs. Lobių paieška nuveda į tokias vietas, kur
turistai neužklysta. Tai labai patogus būdas pažinti savo ir užsienio šalis. Tereikia pažiūrėti, kurios slaptavietės
yra populiariausios, turi daug gerų lankytojų atsiliepimų, ir pagal tai susidėlioti kelionės maršrutą. Iš patirties
galiu pasakyti, kad tai niekada nenuvilia.
– Į kokius tolimiausius kraštus lobių paieškos yra nuvedusios tave?
– Slėptuvių teko ieškoti ir šiauriausiame Europos taške Nordkape, ir piečiausioje žemyno vietoje – ant Sicilijos pakraštyje esančio kalno.
Visą straipsnį skaitykite 2017-06-17 „Darbe“
