Saločiuose – tautų, jausmų ir kvapų kaleidoskopas

Pagrindinė „Antaninių ant Mūšos“ puošmena – dailininko Balio Tuskėno stimpank stiliumi sukurta karavelė „Leviatanas“. Vido DULKĖS nuotrauka

Praeitą šeštadienį Saločiai trečius metus iš eilės netradiciškai, ant Mūšos kranto šventė Antanines. Darbštiems ir kūrybingiems gyventojams dar kartą pavyko įrodyti, kad pasienyje įsikūręs miestelis sugeba būti originalus, patrauklus ir sutraukti minias smalsuolių.

Teatralizuota eisena žiūrovų nesudomino

70 % bet kurios šventės sėkmės – oras. Po to, kai pernykštės Antaninės vyko beveik rudeniškoje atmosferoje (lijo, pūtė stiprus šiaurys, oras tebuvo įšilęs vos iki 8 laipsnių), šiemet dievulis šypsojosi Saločiams. Nors dar prieš savaitę sinoptikai prognozavo lietingą savaitgalį, salotiečiams pasisekė – šeštadienis buvo saulėtas ir vasariškai karštas.

„Antaninės ant Mūšos“ prasidėjo šventine dalyvių eisena. Margaspalvė, kleganti ir smagiai nusiteikusi kolona pajudėjo nuo seniūnijos. Priešakyje nešamos istorinė Lietuvos ir Saločių vėliavos. Tuoj po jų – naujutėlaičiu dviračiu (šventės pabaigoje jis buvo padovanotas vienam šventės dalyviui) riedantis Saločių seniūnas Algimantas Mašalas. Šalia jo – originalų XIX a. vienaratį dviratį minantis Donatas Prėnas. Įkandin dviratininkų – nedidelį traktoriuką vairuojantis šventės siela Balys Tuskėnas, pasipuošęs prašmatniais stimpank stiliaus (stimpankas – vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas vyksta anachronistinėje Viktorijos epochoje arba alternatyvioje jos versijoje) rūbais. Priekaboje – Laiko mašina, su kuria į Saločius vienai dienai persikels įvairių tautų ir net laikų žmonės.

Šventinėje eisenoje matome išdidžiai žygiuojančius pagonis bei žiemgalius, geltonomis ir mėlynomis juostomis bei gėlių vainikais pasidabinusias ukrainietes, išdidžiai vežime sėdinčius gruzinus, smagiai nusiteikusius bavarus, spalvingu kimono susisukusią japonę, ryškiais sariais pasipuošusias indes, skardžiabalsius romus ir net Kalėdų senelį su kompanija, į Saločius atvykusius reprezentuoti tolimosios Laplandijos. Kiūtino ir pulkelis klounų, tik kažkodėl labai nuliūdusių. Gal todėl, kad nežinojo, kuriai šaliai atstovauja, o gal nualinti vasariškos kaitros.

Į akį krito kostiumai. Prisipažinsiu, šiek tiek skeptiškai vertinau šių metų temą – pristatyti įvairias tautas. Tačiau jau ne pirmus metus demonstruojamas dalyvių užsidegimas ir noras sukurti šventę ne tik sau, bet ir aplinkiniams – paperka. Autentiški rūbai, detalės, aksesuarai, net kvapai kūrė vientisą, išbaigtą ir apgalvotą šventės paveikslą. Ir labai gaila, kad šia spalvinga ir smagia Antaninių dalimi daugiausia džiaugėsi tik patys dalyviai. Šventinę eiseną stebėjo vos kelios dešimtys smalsuolių…

Mainės rūbai margo svieto

Ir visgi žiūrovų trūkumas nuotaikos nesugadino – pozityviai nusiteikę susirinkusieji smagiais ir linksmais pasirodymais paskelbė „Antaninių ant Mūšos“ pradžią.

Daugiau nei penkis šimtus trunkanti Saločių miestelio istorija – kovų istorija. Ar tai būtų karas su švedais, ar Kosciuškos sukilimas, ar XX a. pradžios nepriklausomybės kovos – salotiečiai visuomet narsiai gynė savo šeimas, namus, savo kraštą. Tai mena ir miestelio centre 1928 m. pastatytas paminklas, skirtas pagerbti žuvusiems už Lietuvos laisvę, apie tai byloja Saločių herbe pavaizduota graikų pergalės deivė Nikė.

Visą straipsnį skaitykite 2017-06-13 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *