Romantiškas elektrikas įkvėpimo ieško „auksinėse“ kasdienybės akimirkose

Fotografo Remigijaus Drevinsko užfiksuota ilgiausios Lietuvoje trispalvės nešimo akimirka pateko į šiemet Kęstučio Fedirkos išleistą fotoalbumą „Neatrasta Lietuva“.

Maždaug prieš trejus metus Remigijaus Drevinsko darbus pirmą kartą išvydau socialiniame tinkle „Facebook“. Šiais laikais, kai kiekvieno kišenėje guli fotografuojantis telefonas, nuotraukos daugeliui tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Fotografuojame, ką valgome, kaip rengiamės, kur einame, su kuo susitinkame ir t. t. Dažniausiai fotografuojame bet ką ir bet kaip. Skaitmeninės technologijos leidžia vienu paspaudimu nuotrauką „pasendinti“, pagražinti ar uždėti įmantrų efektą. Nuo tokių vaizdų internetas tiesiog dūsta ir bendroje kačiukų, šuniukų ir asmenukių masėje surasti ką nors įdomaus, originalaus ir netradicinio yra labai sunku.

Remigijaus darbai buvo ne tokie. Išbaigti, estetiški, kartais su lengva ironijos doze, bet dažniausiai emociškai labai šilti ir romantiški. Kiekviena jo fotografija – atskiras pasakojimas. Nenuobodus, verčiantis susimąstyti, pajausti ir visuomet paliekantis nedidelę paslaptį tam, kad, kai kitą kartą tą pačią nuotrauką paimsi į rankas, atrastum ką nors naujo.

R. Drevinsko darbus netrukus pastebėjo virtuali bendruomenė ir šiandien vargu ar rastume internetu besinaudojantį Pasvalio krašto žmogų, kuris nebūtų matęs šio pasvaliečio nuotraukų.

Pernai šio fotografo vardas nuskambėjo ir viešojoje erdvėje. Pasvalio kraštiečių bendrijos organizuotame konkurse „Nepamirškime gimtojo krašto istorijos“ nominacijoje „Svarbiausias istorijos ir kultūros paminklas“ Remigijaus Drevinsko fotografijų ciklas buvo pripažintas geriausiu ir apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Pasvalio kraštui“.

Su 34 metų Remigijumi kalbėjomės apie neseną fotografo mėgėjo stažą, pražiopsotas akimirkas ir aplinkui mus esantį kasdienybės grožį, pro kurį vieni praeina, o kiti jame semiasi įkvėpimo.

– Kas toks yra Remigijus Drevinskas?

– Gimiau ir augau Biržų rajone. Vaikystę su jaunesne sesute Aušra praleidau Užušilio kaime. Šviesaus atminimo tėvelis buvo elektrikas, mama – kolūkio veterinarijos gydytoja. Baigęs vidurinę stojau į tuometę Panevėžio aukštesniąją technikos mokyklą, kur įgijau elektros automatikos inžinieriaus specialybę. Dabar danų bendrovės „Idavang“ Šalnaičių padalinyje dirbu elektriku-mechaniku. Laisvalaikiu – fotografuoju

– Ar turi šeimą?

– Taip. Žmona Inga dirba Nacionalinės žemės tarnybos Pasvalio skyriuje. Auginame du vaikus. Vyresnėliui Redui – devyneri, pagrandukei Vytautei – ketveri metai. – Nors esi mėgėjas, tavo fotografijos išsiskiria profesionalumu. Susidaro įspūdis, kad kamerą rankose laikai jau ne vienerius metus. Koks tavo fotografo stažas? – Dėl visko „kalta“ mano dukra. Prieš pat jai gimstant sugedo mano senoji „muilinė“. Pagalvojau, kad laukia daug svarbių akimirkų, kurias reikės įamžinti, todėl nusipirkau naują fotoaparatą. Fotografavau, pradėjau išvažiuoti į gamtą, ieškoti įdomesnių vietų. Pabandžiau nuotraukas redaguoti, koreguoti kompiuteriu – patiko. Savo darbus pradėjau kelti į „Facebook`ą“ ir pamačiau, kad žmonėms tai patinka, sulaukiu daug patiktukų.

Dalyvavau fotofestivalyje SNAP ir mano darbai buvo atspausdinti geriausiųjų stenduose. Toks įvertinimas motyvavo pagalvoti apie rimtesnės technikos įsigijimą. Paskatintas žmonos nusipirkau profesionalią kamerą.

– Ar tai buvo brangus pirkinys?

– Yra daug kartų brangesnės fototechnikos. Be to, sena išmintis byloja, kad fotografuoja ne fotoaparatas, o fotografas, tad net ir tie, kurie turi paprastesnę techniką, gali padaryti ką nors gražaus.

– Kurdamas savo darbus dažnai naudoji kompiuterines redagavimo programas. Tai pliusas ar minusas?

– Fotografuojant gamtą susiduriame su labai dideliais dinaminiais diapazonais – tai dangus per šviesus, tai žemė per tamsi. Tam, kad viską „suvestum“ į vieną tvarkingą, išbaigtą darbą, reikalinga kompiuterio pagalba. Nuotrauką aš noriu matyti tokią, kokią esu sugalvojęs, o ne tokią, kokia ji yra „žaliame“, neapdorotame kadre. Man reikia, kad debesys būtų ryškūs ir kontrastingi, patinka ilgu išlaikymu fotografuoti tekantį vandenį, tam, kad tokios nuotraukos „imtų kalbėti“, reikia padirbėti kompiuteriu.

Visą straipsnį skaitykite 2017-06-10„Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *