Lyriškos sielos kietas žemaitis

Išėjęs į pensiją, narteikietis Steponas Rimkus pradėjo bitininkauti. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Narteikiuose gyvenančio Stepono Rimkaus asmenybės turbūt vienas taikliausių apibūdinimų – lyrikas traktoriaus rėmuose: Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakulteto pusdiplomyje jis jau buvo pasodintas ant Pegaso – poetinio įkvėpimo simbolio. Neseniai Steponas pristatė poezijos knygą „Aš tave mylėsiu“, o prieš šešerius metus – pirmąjį savo lyrikos leidinį „Myliu gyvenimą“.

– Meilė – varomoji jėga, – neabejoja pats autorius.

Tačiau šis kieto charakterio žemaitis, kasdienybėje nevyniojantis žodžių į vatą, tvirtai stovi ant žemės. Penkiolika metų dirbo Joniškėlio seniūnu ir išpuoselėjo šį miestą, nebijojęs imtis net avantiūriškiausių idėjų, per kurias pelnė ne tik pagyrimų, bet ir papeikimų. Dvidešimt metų Joniškėlio technikume dėstė mechanizaciją ir kitus dalykus, vadovavo šios žemės ūkio mokyklos išradėjų ir racionalizatorių draugijai, paruošė ir išleido knygutę su visais brėžiniais „Namų ūkio mechanizmai“, už techninę kūrybą yra gavęs daug diplomų ir kitokių apdovanojimų.

67 metų Steponas Rimkus – trijų dukterų tėvas ir vienuolikos anūkų senelis. Be to, su šviesaus atminimo žmona Bronyte jau seniai Narteikiuose buvo subūrę vaikų žygeivių būrelį. Su jaunimu kas vasarą netingėdavo traukti į žygius ir tiesiog smagiai bendrauti…

Su Steponu pirmiausia susitikom prie jo bičių. Bitininkauti ėmėsi, prieš daugiau nei dvejus metus išėjęs į pensiją:

– Beveik visus avilius, spietinę, meduvius pats susimeistravau. Tėvukas turėjo bičių, bet aš bijodavau prie jų eiti. Kai mirė tėvas, išmirė ir bitės.

Dabar Steponas, atrodo, vis rimčiau įninka į bitininkavimą – prie avilių pastatytas ir visas tam skirtas namelis.

Nors Steponas Rimkus nuo 1979- ųjų gyvena Joniškėlio krašte, tačiau jis – ir veiklus žemaitis:

– Esu Pasvalio rajono žemaičių tarybos narys. Šiemet renkamės birželio 17-ąją. Pernai irgi buvo suvažiavę apie keturiasdešimt žemaičių. Tiesa, ketino atvykti dvigubai daugiau. O skaičiuojame, kad rajone gyvena apie tris šimtus žemaičių.

Iš Šilalės rajono Lembo kaimo kilęs Steponas baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą:

– Lembo kaime gimęs kalbininkas Kazimieras Jaunius. Prie jo sodybos klėtelės atstatymo prisidėjo ir mano tėvas. Jis mirė 2002 metais, tačiau tėviškėje dar gyvena mama, kuriai eina 87-ieji, ir ūkininkaujantis brolis.

Vėliau mums besikalbant Steponui ir paskambino mama, jaunatviškai energingu balsu klausė, kaip sekėsi naujosios knygos pristatymas.

– Mano mama – dainų, pasakojimų mėgėja. Aš visas – į mamą, – pripažįsta narteikietis, nenutraukęs ryšio su gimtuoju Lembo sodžiumi, neseniai net į kaimo šviesuolio laidotuves buvo nuvažiavęs, kalbą prie kapo pasakė. – Jis buvo mano tėvo vienmetis… O per Atgimimą susitikusios mūsų laidos abi klasės su auklėtoju Eugenijumi Ivanausku prie kelio pasodino apie šešis tūkstančius ąžuoliukų nuo Dariaus tėviškės iki Girėno gimtinės. Ir mes su mokiniais čia, Narteikiuose, pasodinom ąžuolyną, beržų ir liepų alėjas…

Grožėdamiesi žaliu gamtos rūbu, pasiekiame ir garažą, kur Steponas meistrauja naują avilį.

Anksčiau yra sukonstravęs šešis traktorius ir dvidešimt įvairių tipų malūnų:

– Už racionalizaciją tarp technikumų Sovietų Sąjungoje esam užėmę trečią vietą ir gavę penkis šimtus rublių.

Ūkiniame pastate pasigrožėjome gal kokiu pusšimčiu triušių.

– Štai ir atkeliavome į mūsų „Pamėšlio vilą“, kurioje nuo senų laikų renkasi tik vyriška kompanija, – šypteli Steponas, o mes namelio viduje ant sienos pastebime išskleistą pasaulio žemėlapį, tačiau vasarą jaukiau susėsti lauko terasėlėje, šeivamedžio užuovėjoje.

Visą straipsnį skaitykite 2017-06-03 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *