Darbų kupinas gyvenimas nykstančiame Barklainių kaime

Kaime gera, gražu, ramu. Aš mėgstu ramybę“, – prisėdusi jaukioje pavėsinėje, prisipažįsta Alė Ostrauskienė. Vido DULKĖS nuotrauka

– Barklainiuose gyvenanti Alė Ostrauskienė labai darbšti – gražiai prižiūri net tris sodybas, važinėja pas senelius į namus ir nuoširdžiai jais rūpinasi, turi ūkį ir dar aktyvi Krinčino bendruomenės tarybos narė, – į redakciją paskambino iš Gulbinėnų kilusi, kadaise Barklainiuose dirbusi, o dabar netoli Pasvalio gyvenanti mūsų laikraščio skaitytoja ir pasiūlė pakalbinti darbščiąją Alę Ostrauskienę, gyrė ir puikų jos vyrą Almį Ostrauską, kuris jau daug metų dirba traktorininku pas ūkininką Praną Vyčą. – Kaimai nyksta, sodybos tuštėja, lieka nebent seneliukai, o čia dar gana jauni ir energingi žmonės iš Barklainių nebėga.

– Mes tokie senoviniai žmonės. Abu su vyru darbus turim, laikom šiek tiek gyvulių. Kaime gera, gražu, ramu. Aš mėgstu ramybę, – prisipažįsta Alė Ostrauskienė, kai popietę trumpam tarp jos nesibaigiančių darbų susėdame jaukioje Ostrauskų sodybos pavėsinėje.

Žinoma, moteris kuklinasi, kad nei ji, nei jų šeima tikrai niekuo neišsiskiria. Savo ir tik neseniai mirusios anytos sodybą prižiūri.

– O prieš šešerius metus mirusios vyro tetos irgi šalia esančiais namais daugiau rūpinasi Krinčine gyvenantis ir ūkininkaujantis jo brolis, – Alė pasakoja apie tris iš eilės stovinčias vyro giminės sodybas. – Nežinau, ar kas pirktų. Ką žmonės Barklainiuose veiktų, iš ko gyventų?

– Tačiau jūs gyvenate ir, atrodo, niekur nesiruošiate bėgti?

– Mes vis tiek jau vyresnės kartos žmonės, kuriems nebesinori lėkti. Mus tenkina darbai. Aišku, atlyginimas galėtų būti didesnis. Bet tokį skiria valstybė. O vyras gal penkiolika metų dirba pas tą patį ūkininką. Sūnus Mindaugas mokosi…

Alė kilusi iš netolimo Šukionių kaimo, kur ir su vyru susipažino:

– Šukionių stotelėje kartu laukdavom autobuso į Vabalninką – aš mokiausi vidurinėje mokykloje, o Almis – technikume. Paskui baigiau kulinariją-konditeriją, nors pagal specialybę tik praktiką atlikau. Iš tiesų norėjau mokytis buhalterijos, tačiau pavėlavau paduoti dokumentus. Kad metai nenueitų veltui, įstojau į kulinariją-konditeriją… Tuomet susirgo laiškininke dirbusi mano mamytė, o pašto viršininkė išėjo motinystės atostogų. Taigi taip susiklostė, kad aš atsidūriau Šukionių pašte. .

1993-iaisiais Alė ištekėjo, o maždaug prieš du dešimtmečius persikraustė į vyro tėviškę, šalia nusipirko atskirą sodybą:

– Barklainiuose tada buvo gal dvigubai daugiau gyventojų, pilni dvaro pastatai. Man čia iš karto patiko ir žmonės, ir aplinka.

Už trijų kilometrų nuo Krinčino pakeliui į Gulbinėnus nutolęs Barklainių kaimas turi gilesnę istoriją.

Rašytiniuose šaltiniuose Barklainiai pirmą kartą paminėti 1604 metais. O 1863-iaisiais baronas Liudvikas fon Ropas dvaro žemėse pasistatė mūrinius rūmus ir ūkinius pastatus. Iki šiol išlikęs Barklainių dvaras ir parkas.

Visą straipsnį skaitykite 2017-05-25 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *