Margučiuose – visos žemės spalvos ir raštai

Parodos autorė Genovaitė Bružienė su savo vaikais, brolio šeima ir kitais giminaičiais. Vido DULKĖS nuotrauka

Kai žmogus turi taurią širdį ir stiprią dvasią, net ir negalia gali tapti paskata kurti neįtikėtinai nuostabius dalykus. Tuo galima įsitikinti užsukus į pasvalietės mokytojos 84-erių metų Genovaitės Bružienės skutinėtų Velykinių margučių parodą Pasvalio krašto muziejuje. Kaip sako pati parodos autorė, būtent kūryba jai padeda pabėgti nuo savo bėdų ir ligų, užmiršti negalias ir kasdienybės rūpesčius.

Pabėgo nuo negalios

– Jei prieš dešimtį metų kas nors būtų pasakęs, kad aš užsiimsiu tokiais darbeliais, būčiau tik skaniai pasijuokusi. Labai mėgstu būti tarp žmonių, tad planavau, jog sulaukusi senatvės ir turėdama daug laisvo laiko, būsiu aktyvi įvairių bendrijų narė, lankysiu širdžiai mielus užsiėmimus. Bet likimas taip susiklostė, kad daugiausia laiko tenka leisti tarp keturių kambario sienų. Niekada negalėjau pasigirti geru regėjimu, o metams bėgant mano akys vis labiau silpo. Tad pati pirmoji mano bendrija buvo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Ten nuėjusi tikrai neapsirikau. Žmonės labai draugiški, o mus subūrusi Pasvalio skyriaus pirmininkė Rasa dabar yra pirmoji mano pagalbininkė ir patarėja. Deja, nusilpo ne tik akys, bet ir ausys, tad užsiėmimų lankyti nebegaliu, nes dėl prastos klausos man sunku bendrauti. Nebent sėdint vienam prieš vieną ir lėtakalbe. Tačiau sėdėti rankas sudėjus irgi nesu linkusi. Pradėjau mąstyti, kuo čia užsiėmus. Pirmąjį margutį išskutinėjau prieš porą metų, kai geroji mūsų Raselė man parūpino lempą su didinamuoju stiklu. Po ja pakišusi margutį, net ir aš įžiūriu kiekvieną brūkšnelį ar taškelį. Tačiau, prieš pradedant dar neišbandytą darbą, reikia ne tik noro, bet ir žinių. O kurgi jų ieškosi, jeigu ne bibliotekoje? – apie savo ieškojimus ir atradimus pasakojo Genovaitė Bružienė.

Spalvų simbolika

Moteris pradėjo domėtis, kokiomis spalvomis ir kokiais būdais margučius dažydavo senovės lietuviai. Pasirodo, kiaušinių marginimo tradicijos yra labai senos, gimusios dar prieš krikščionybės atsiradimą ir labai glaudžiai susijusios su mus supančia gamta. Parodos autorė mielai pasidalijo savo sukauptomis žiniomis:

– Pati seniausia margučių spalva buvo juoda – simbolizuojanti žemės, kuri visus maitina, spalvą.

Kai saulė pakyla aukščiau ir nutirpdo sniegą, sujuodavusią dirvą pirmiausia aplanko paukščiai ir joje palieka savo mažas pėdeles. Jų kontūrai būdavo atkartojami ir ant juodų margučių.

Žemė turi ištikimą draugą – dangų. Jo mėlyna spalva – tai ištikimybės ir pasitikėjimo spalva.

Dangus ir žemė, suvieniję savo gyvybines jėgas, pabudina augmeniją ir žemė pasidengia žaliu kilimu. O kai javų želmenys vešlūs ir žali, galima tikėtis gero derliaus. Tad žalia spalva simbolizuoja ramybę ir viltį.

Bėgant vasarai, laukai ima keisti savo spalvą iš žalios į geltoną, sunoksta javai. Senovėje juos kirsdavo dalgiais ir rišdavo į pėdus, o laukuose dažniausiai triūsdavo jauni žmonės. Tad geltona spalva – jaunystės, kuklumo, darbštumo spalva.

Po javapjūtės greit ateina ruduo, šalnos pakanda žolę, nudažo medžių lapus ir gamtoje įsivyrauja ruda spalva – artėjančios senatvės pranašas. Tačiau gražios, prasmingos senatvės.

Daugiausia margučių nuo senų senovės būdavo dažoma raudonai. Kuo daugiau taip jų nudažyti reikėtų ir mums, nes raudona spalva simbolizuoja visa, kas gera, linksma, šviesu ir šilta. Tai saulės, ugnies, meilės, gimimo, augimo, širdies šilumos spalva. Tad mylimiausiems žmonėms dovanokime raudonus margučius. Mūsų protėviai tikėjo, kad raudona spalva apgina namus nuo piktų dvasių.

O jei laukiate itin garbingų svečių – turėkit violetinių margučių, nes tai iškilmingumo, garbės ir orumo spalva, – simbolines spalvų reikšmes vardijo margučių meną perpratusi pasvalietė.

Visą straipsnį skaitykite 2017-04-15 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *