Globėjų ir įtėvių mokymo programą pristatė vienas iš jos pradininkų

Susitikimą su Lietuvos edukologijos universiteto lektoriumi Zigmu Giedrimu organizavo socialinės darbuotojos (priekinėje eilėje iš kairės) Jolanta Grybauskienė ir Rasa Vaičekonytė. GIMK programa domėjosi ir mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas. Vido DULKĖS nuotrauka

Prieš dešimt metų Lietuva iš amerikiečių įsigijo globėjų ir įtėvių rengimo PRIDE programos licenciją. Nuo 2008-ųjų pagal šią mūsų šaliai pritaikytą programą pradėti būsimų įtėvių ir globėjų mokymai. Nuo 2012 m. programa vadinasi Globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymas bei konsultavimas, sutrumpintai GIMK.

Mūsų rajone GIMK kursus yra baigusios Krinčino seniūnijos socialinė darbuotoja Jolanta Grybauskienė ir Grūžių vaikų globos namuose socialine darbuotoja dirbanti Rasa Vaičekonytė. Prieš kurį laiką jos organizavo susitikimą su savo mokytoju – Viešosios įstaigos (VŠĮ) „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ direktoriumi, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektoriumi, GIMK mokytoju ekspertu Zigmu Giedrimu. Jis taip pat yra Globėjų ir įtėvių asociacijos narys. Z. Giedrimas apie globą ir įvaikinimą gali pasakoti remdamasis ne tik teorinėmis žiniomis. Lektorius yra 11 metų berniuko įtėvis ir 18 metų dirba socialiniu darbuotoju vaikų globos namuose.

Į Visuomenės sveikatos biure vykusį susitikimą su svečiu buvo pakviesti seniūnai, socialinės darbuotojos, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės, bendruomenių atstovai, asmenys, ketinantys tapti globėjais.

LEU lektorius Z. Giedrimas ne tik išsamiai pristatė GIMK programą, bet ir pasidalino darbo SOS vaikų kaime patirtimi.

Nors globėjų ir įtėvių rengimo programa mūsų šalyje oficialiai veikia jau devintus metus, tačiau, pasak svečio, dar daug kam neaiškus jos turinys bei tikslai. Tad nereikia stebėtis, kad visuomenėje sklando mitai apie neva kuriamas dirbtines kliūtis norintiems globoti ar įvaikinti vaikus. Didelę patirtį turintis GIMK mokytojas ekspertas tvirtino, kad kaip tik šios programos tikslas yra padėti būsimiems globėjams ir jau šios veiklos patirties turintiems asmenims. „Įvaikinami ir globojami vaikai nėra tie patys vaikai, kuriuos augina biologiniai tėvai. Globojamas vaikas yra ne daiktas, o žmogus, turintis jausmus, norus bei tam tikrą patirtį. Norėdami vairuoti automobilį lankome kursus, tad ir norint globoti vaikus reikia specialių žinių, kurias įgyjame per mokymus“, – aiškino Z. Giedrimas. Biologinius tėvus praradę vaikai dažniausiai turi labai menką savosios vertės pajautimą. Tad jie nepasitiki savimi, jaučiasi atstumti ir nereikalingi. Todėl didelės pagarbos nusipelno šeimos ir asmenys, kurie ryžtasi tokiais vaikais pasirūpinti.

Sigitas KANIŠAUSKAS

Visą straipsnį skaitykite 2017-03-30 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Tikrai didziule pagarba tiems zmonems, pasiryzusiems auginti gyvenimo nuskriausta vaika lyg savo. Lenkiu galva pries nuolatinius globejus. Taciau dabartiniai nesklandumai stipriai pakeite visuomenes poziuri i tokius asmenis. Tikiu, jog visur atsiranda ne i tas roges ilipusiu, taciau vaikucio priemimas i seima manau turi buti labai apgalvotas, nes zaisti vaiko jausmais (psichologiskai jau suzeisto) yra visiskas zmogiskumo nebuvimas. Tad tikiu, jog organizuojamu kursu saleje sedi, juos baigia tik tikrai tam sutverti zmones, siekiantys nors vienam nelaimingam vaikui sukurti grazesni pasauli.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.