Prieš kelias savaites į redakciją telefonu paskambinusi moteris iš Joniškėlio apylinkių seniūnijos Gustonių kaimo sakė, kad kreiptis į žurnalistus ją paskatinęs per televiziją parodytas reportažas apie vieną, socialinėms darbuotojoms nuo seno gerai žinomą joniškėliečių šeimą. Neprisistačiusi pašnekovė pasiūlė nuvažiuoti į atokų Gustonių vienkiemį ir pasikalbėti su jame gyvenančiu Aloyzu Mikoliūnu. Moteris tvirtino, kad pagyvenęs vyras nevarsto seniūno, socialinių darbuotojų kabinetų durų, neprašinėja pašalpų ir labdaros. Taigi jo gyvenimo pavyzdys yra tarytum atsakas tiems, kurie dėl savo nesėkmių ar tinginystės linkę visus šunis karti ant valdžios.
„Ar turite „viezdiechodą“ (visureigį – aut.)? Nes kitaip neprivažiuosite“, – įspėjo Aloyzas Mikoliūnas, kuomet skambinusios gustonietės duotu telefono numeriu pasiteiravau, ar galima atvažiuoti į svečius. Nuo pavasario polaidžio pažliugusiu duobėtu keliu Gustoniai–Joniškėlis nedidukė „Škoda“ šlitinėja kaip gerai „įkalęs“ žmogelis. Privažiavus raudonų plytų pastatus – kadaise buvusią MTS (Mašinų traktorių stotis – aut.), kairėje pusėje matosi siauruko link vedantis lauko keliukas. Apie tolesnį važiavimą negalėjo būti nė kalbos. Apsiavus aulinius maždaug kilometrą teko klampoti į Gustonių vienkiemį. Jo kontūrai pasimatė tik perėjus „siauruko“ pylimą. Net neįtartum, kad tokioje nuošalioje vietoje dar yra gyvenama sodyba. Prie klėties pririštas jos sargas – įmitęs vilkšunis nepatikliai nužvelgė svečią, tačiau kažkodėl neišleido jokio garso. „Rikis puola tik ant katino, kai šis bando prisėlinti prie bliūdo“, – paaiškino tarpduryje sutiktas vienkiemio šeimininkas. Pokalbio susėdome seniai remonto nemačiusio namo virtuvėje. Tarp rakandų įsitaisė rudas katinas. Glaustydamasis ir murkdamas kartkartėmis primindavo, kad ir jis nori dėmesio. „Tikras „žipčikas“ (nenaudėlis – aut.), tuoj lipa ant stalo. Turi keistą įprotį – gaudo kurmius ir atvelka juos prie durų“, – glostydamas murklį, tarė vienkiemio savininkas.
Pašnekesys su balandžio viduryje 78 metų sukaktį švęsiančiu vyru prasidėjo nuo kelio. Aloyzas pripažino, kad neišsiverstų be visureigio. Tačiau kartą vis tiek prireikė traktoriaus pagalbos. „Kiek man reikia tos duonos? Nusiskutu bulvių ir pavalgau“, – mostelėjo ranka pašnekovas, leisdamas suprasti, kad nėra išrankus maistui. O žuvies, mėsos, duonos nusiperka Joniškėlyje ar Pasvalyje. Pagyvenusio amžiaus vyras prisipažino, kad labai mėgsta kopūstus. Tačiau ne mažiau juos mėgsta ir iš gojelio atliuoksintys kiškiai. Nors jie darže palieka tik kotus, tačiau sodybos savininkas labai nekeiksnoja ilgaausių – kiškiai irgi nori valgyti. Prieš dvejus metus dar laikė vištų. Tačiau kovą dėl jų pralaimėjo nuolat po vienkiemį šmirinėjančioms lapėms.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2017-03-18 „Darbe“
