„Man labai reikia žmonių…“

Vėžys vadinamas pasauline epidemija. Kasmet pasaulyje diagnozuojama daugiau nei 14 milijonų naujų vėžio atvejų. Lietuvoje onkologinėmis ligomis kasmet suserga apie 18 tūkst. žmonių ir šis skaičius grėsmingai didėja. Jei 1995 metais vėžys buvo diagnozuotas 5874 Lietuvos vyrams, tai 2012 metais tokių jau buvo 9078. Panaši ir moterų statistika.

Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų miršta nuo vėžio. Pastaruoju metu kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis: dažniausias moterų piktybinis susirgimas yra krūties, o vyrų – priešinės liaukos vėžys. Lietuvoje šiuo metu yra apie 90 tūkst. onkologinėmis ligomis sergančių žmonių, iš kurių beveik 19 tūkst. gyvena 10 ir daugiau metų, nes vėžiu susirgusiems žmonėms dabar yra galimybė parinkti tinkamą gydymą, kuris duoda gerų rezultatų.Tarptautinės vėžio kontrolės organizacijos (UICC) iniciatyva kasmet vasario 4 d. pasaulis susivienija kovai su pasauline vėžio epidemija. Kalbėdami, skleisdami informaciją apie prevenciją, apie galimybes išvengti šios ligos, galime išsaugoti milijonus gyvybių. Juk vėžio prevencijoje, organizuojamoje įvairiose valstybėse, gali dalyvauti kiekvienas iš mūsų. Paragintas imtis veiksmų prieš ligą, žmogus gali nuspręsti mesti rūkyti, imtis aktyvaus gyvenimo būdo, pagaliau – dalyvauti profilaktinėse patikros programose.

Kaip rodo atliktos apklausos, lietuviai vėžio bijo, tačiau tikrintis sveikatos neskuba.Tai lemia ir elementarios informacijos trūkumas, nes didžiajai visuomenės daliai vėžys yra mirties sinonimas, apie kurį ne tik kalbėti, bet ir galvoti daugelis nedrįsta. Tai labai neteisingas požiūris, nes šiuolaikinė medicina pakankamai efektyviai gali kovoti su onkologinėmis ligomis, ypač jei jos diagnozuojamos ankstyvos stadijos. Tad, kalbėdami apie vėžį, mes visų pirma turėtume liudyti gyvenimą.

Kraštuose gyvenanti 76 metų Veronika Šivickienė apie vėžį žino ne iš nuogirdų. Nors tuo tų baisių dienų jau prabėgo 26 metai, prisiminimai ir nerimas gyvi iki šiol.

Skaudūs 1990-ieji

Veronika gimė ir augo gražiame Daukšių kaime. Baigė Gulbinėnų septynmetę mokyklą. Būdama aštuoniolikos ištekėjo už Antano Šivicko. Gyveno Gulbinuose (Biržų r.), vėliau pasistatė namus Kraštuose. Kartu su Antanu varge ir džiaugsme nugyveno nei daug, nei mažai – 46 metus. Prieš devynerius metus Veronikos žmogus iškeliavo anapilin.

Moteris ilgus metus dirbo Kraštų statybinių medžiagų gamykloje, vėliau – beveik dvidešimt metų pieno supirkimo punkte.

1990-ieji Veronikai buvo paženklinti skaudžių netekčių. Mirė brolis. Neilgai trukus į paskutinę kelionę teko palydėti mamytę. Pastarosios išėjimą moteris išgyveno ypač skausmingai. Tačiau tai dar ne viskas, ką tais metais likimas buvo skyręs Šivickų šeimai.

– Kartą nuėjusi į darbą pažastyje pajutau skaudulį. Nuvažiavau į ligoninę. Mane apžiūrėjęs šviesaus atminimo gydytojas Gasiūnas labai nuoširdžiai paprašė nuvažiuoti į Vilnių ir išsitirti. Iki tol rimtesnių sveikatos problemų neturėjau ir jei ne primygtinis gydytojo prašymas, tikrai nebūčiau niekur važiavusi, – prisimena kraštietė.

Sostinės medikai, vos įpusėjus tyrimams, diagnozavo – piktybinis auglys. Delsti nevalia, todėl jau po savaitės Veronika gulėjo ant operacinio stalo. Sunkios ir sudėtingos operacijos metu pašalinta krūtis ir dalis pažasties.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2017-02-04 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.