Kuo kvepia Japonija?

Kaip jaustumėtės, jeigu vieną dieną sužinotumėte, jog keliaujate į savo svajonių šalį? Ypač jeigu apie tai svajojote daugiau nei dešimt metų? Įtariu, jog iš pradžių nepatikėtumėte ir bandytumėte pasitikrinti, ar vis dar esate šioje realybėje. Būtent taip nutiko man, kai praėjusią vasarą sužinojau, jog rudenį, spalio mėnesį, dvi savaites viešėsiu Japonijoje.

Žinoma, tokios naujienos nenukrenta iš dangaus. Link šios svajonės kryptingai ėjau ne vienus metus: dar besimokydama gimnazijoje aktyviai domėjausi Japonijos kultūra, literatūra, maistu, kalba, pati kūriau haiku – trieilius eilėraščius… Net ir studijų Vilniaus universitete metais kontaktas su japonų kultūra išliko, o prieš dvejus metus ryžausi įgyvendinti dar mokyklos laikų svajonę ir savo alma mater pradėjau lankyti Rytų kalbų mokyklą ir gilinti savo japonų kalbos žinias.

Prieš kelerius metus pirmą kartą sužinojau apie INDEX – Tarptautinę jaunimo mainų programą, kuri prasidėjo 1994 m. Jo imperatoriškosios didenybės kronprinco vedyboms pažymėti. Kiekvienais metais į tris pasaulio šalis atvyksta japonų jaunimo delegacijos, o po to iš šešių šalių atrinkti jauni žmonės (iki 30 metų amžiaus) savo ruožtu vyksta į Japoniją. Lietuva delegacijas priima ir siunčia kas treji metai, pasikeisdama su savo kaimynėmis – Latvija ir Estija. Šių mainų tikslas – leisti jaunimui pažinti kitos šalies kultūrą, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, skatinti draugiškus ryšius.

Taigi, 2013 metais japonų delegacijai viešint Lietuvoje, buvau pakviesta perskaityti pranešimą lietuvių tradicinės kultūros tematika. Taip ne tik sužinojau apie šią programą, bet ir turėjau galimybę pabendrauti su japonais, kurie buvo smalsūs ir draugiški, noriai dalinosi savo patirtimi ir taip manyje įžiebė norą kitą sykį pabandyti dalyvauti atrankoje. Per trejus metus apie šį pažadą sau buvau pamiršusi, todėl iki šiol negaliu atsidėkoti savo bičiulei, kuri vieną dieną atsiuntė žinutę, jog į šią programą priimamos paraiškos. Greitai užpildžiau visus reikiamus dokumentus, parašiau motyvacinį laišką ir pradėjau laukti. Buvau pakviesta į antrąjį etapą – pokalbį su komisija.

Jaudulys ir prastai išmiegota naktis nėra tas derinys, kurio trokšti, kai esi per plauką nuo savo svajonės. Pokalbis vyko anglų kalba, o viskam pasibaigus ir išėjus į gatvę supratau, kad tikriausiai niekur neišvažiuosiu – juk be manęs dar yra tiek daug norinčių ir visi tokie motyvuoti! Bet, savo pačios dideliam džiaugsmui, sulaukiau laiško, kuriame juodu ant balto buvo parašyta, jog rugsėjo 26 – spalio 11 dienomis aš viešėsiu Japonijoje!

Laikas iki kelionės prabėgo greitai. Pasiruošimas buvo intensyvus, kadangi dar su kitais devyniais delegacijos nariais turėjome reprezentuoti tradicinę lietuvišką kultūrą, todėl mokėmės dainų ir šokių, netgi išmokome dainą japoniškai! Rugsėjo pabaigoje kartu su Lietuvoje viešėjusia japonų delegacija išskridome į Naritą, kur pirmas tris programos dienas praleidome dalyvaudami Tarptautinėje jaunimo konferencijoje. Iš tų dienų prisimenu ne tik kultūrinį vakarą, kuomet delegacijos iš Austrijos, Bahreino, Dominikos, Laoso, Lietuvos ir Papua Naujosios Gvinėjos pristatė savo šalies dainas, šokius ir maistą, bet ir reiškinius, kuriuos Lietuvoje vargu ar įmanoma patirti kaip, pavyzdžiui, šimtaprocentinė drėgmė, kuomet lietus ima lyti ne iš debesų, o iš aplink tave esančio oro.

Pasibaigus konferencijai delegacijos išskrido į skirtingas prefektūras: mes bei Papua Naujosios Gvinėjos atstovai skridome į Japonijos pietus, kur Šimanės, o po to – Kagavos prefektūrose mūsų laukė vietinės programos.

Asta SKUJYTĖ-RAZMIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2017-01-28 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.