Beveik kiekvieną dieną redakciją pasiekia žinutės, kuriose jūs rekomenduojate mūsų kraštiečius, vertus „deimančiuko“ vardo. Džiaugiamės dideliu mūsų skaitytojų aktyvumu, suprasdami, jog kiekvienas parašytas žodis paneigia įsisenėjusį mitą apie lietuvių pavydą aplinkiniams. Mes mokame džiaugtis vienas kitu ir aš nuoširdžiai tikiu, kad Kovo 11- ąją, per iškilmingą Pasvalio krašto „deimančiukų“ apdovanojimo ceremoniją, tai įrodysime trečią kartą iš eilės.
Mūsų klausia, kaip atrenkame pretendentus? Labai paprastai – skaitydami jūsų laiškus.
„Tai darbštus bei tolerantiškas žmogus, sugebantis suprasti ir padėti kiekvienam, kas prašo pagalbos. Jis visą savo gyvenimą paaukojo Joniškėlio žemės ūkio mokyklai. Mėgstantis šokį, dainas, knygas ir bites. Saugo, puoselėja ir populiarina senosios aludarystės tradicijas. Ne tik prižiūri Kalneliškiuose esančią tėvų sodybą, bet sugeba čia suburti visą didžiulę giminę…“
Ar perskaitę tokias eilutes, pagalvotumėte, jog radote „deimančiuką“? O jei tokių laiškų ne vienas? „Turiu nuostabų kaimyną…“, „Jis buvo geriausias mūsų dėstytojas“, „Tai linksmas žmogus, kuris niekada nenusisuks…“ Čia vis jūsų laiškai, kuriuose skirtingi žmonės skirtingais žodžiais kalba apie tą patį asmenį.
Apie alų, bites ir seniausiai Lietuvoje žemės ūkio mokyklai paaukotus metus kalbamės su pretendentu į 2016 metų senjoro titulą, Narteikių kaimo bendruomenės pirmininku Juliku Simonaičiu.
Traktorių pirko Amerikoje
Juliko tėvelis Juozapas Simonaitis gimė 1891 m. Skrebotiškio pavieto Dakšiogalės kaime. Atganęs karves, atidirbęs pusberniu, išėjo mokytis kalvystės amato pas garsų Puodžiūnų kaimo kalvį. Baigęs mokslus, dirbo kalviu Škilinpamūšio dvare pas latvių kilmės baronienę.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Juozapas išgirdo, kad Kalneliškių (anuomet Didžiųjų Grūžių) dvare reikalingas kalvis, o ponas turtingas, turi nemažai užsienietiškos žemės ūkio technikos – šienapjovę, drapakus, arklinę kuliamąją. Jau dirbdamas Kalneliškiuose Juliko tėvelis susipažino su aštuoneriais metais jaunesne Agota Jankauskaite, gimusia Vaškų valsčiaus Galkų kaime esančiame Eidžiatonių dvare. Mergina keliavo iš vieno ūkio į kitą siūdama drabužius.
1920 m. Vaškų bažnyčioje buvo paskelbti poros užsakai.
1924–1926 m. vykdant žemės reformą, visi gavo žemės ir išsiskirstė gyventi į vienkiemius. Dvaro darbininkams buvo atmatuota po septynis hektarus žemės ir keturis hektarus krūmų, o amatininkams – staliams, kalviams – po du hektarus.
Ant šalia į Vaškus vedančio kelio 1926 metais Simonaičių šeima pradėjo statytis namus. Svarbiausias statinys – kalvė, kad pravažiuojantys pro šalį matytų ir sustoję galėtų pasikaustyti žirgus, susiremontuoti vežimą, apsikaustyti roges, ratus.
Kone kiekvienais metais šeimoje atsiranda po vieną papildomą burną (iš viso Simonaičiams gims dešimt vaikų). Tai ir džiaugsmas, ir papildomas rūpestis.
Tėvelis nė akimirkai nenuleidžia rankų. Susikonstruoja kuliamąją mašiną. Šiek tiek prasigyvenęs bei pasiskolinęs pinigų, perka kitą, didesnę, sukamą motoru. Tos taip pat negana, tad iš Bauskės parsigabena seną, neveikiančią, kuri darbštaus meistro rankose po metų tampa lyg nauja. Tam, kad ji veiktų, reikalingas garo katilas. Ir vėl skolos, vėl darbas, negailint savęs, tam, kad didžiulė šeima nejaustų nepritekliaus.
– Juozapai, kada gi tu miegi? Aš einu miegoti – tu dar dirbi, o kai atsikeliu, vėl matau tave einantį, – stebisi kaimynai.
Galų gale, iš Vaškų banko pa- ėmęs paskolą, ryžtasi didžiausiam savo pirkiniui ir senai svajonei. Tarpininkaujant Pasvalio verslininkui Marijampolskiui, Juozapas iš Amerikos užsisako „Deering“ firmos ratinį traktorių.
Darbų, planų ir svajonių daug, bet virš Europos besitelkiantys karo debesys viską pasuks nenumatyta vaga.
Iki dugno išgerta pokario negandų taurė
1939 m. kyla Antrasis pasaulinis karas. Nors parako kvapo nei Kalneliškiuose, nei Lietuvoje dar nesijau- čia, mirtis – čia pat. Miršta šešerių metukų Juliko sesutė Genutė…
Okupacija keičia okupaciją. Besitraukdami sovietų kariai 1941 metais ant Simonaičių sodybos numeta keturias bombas. Sugriaunama klė- tis, rūsys, pusė namo, apgriaunama malkinė ir kalvė. Išvartomi aviliai, obelys. Tik laimingo atsitiktinumo dėka niekas iš šeimos nenukenčia.
Tėvelis darys viską, kad užlopytų karo žaizdas, tačiau nei sodyba, nei gyvenimas jau niekada nebebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Nors namuose bus paruoštas mai- šas džiūvėsių ir brangiausi tėvelio įrankiai išdalinti kaimynams (tikintis, kad grįžus pravers), tremties šeimai pavyks išvengti. Gal padės daugiavaikės šeimos statusas, o gal tėvelio Juozapo įtikinėjimai, kad viską, ką turi, yra uždirbęs savomis rankomis…
Sibiro neteks išvysti, tačiau kaimiečiams tekusią pokario negandų taurę reikės išgerti iki dugno. 1949 metais tragiškai žūsta jauniausias šeimos vaikas – vienuolikmetis Jonukas. Lyg to negana, priverstinė kolektyvizacija sunaikina viską, kas tiek metų buvo sukaupta sunkiu darbu. Kolūkiui bus atiduota: traktorius, kuliamoji, garo katilas, zeimeris, svarstyklės, runkelių malimo mašina, plūgas, drapakai, akėčios, volas ir graži širma kumelė su visais pakinktais…
Brangiai kainavęs „Deering“ firmos traktorius bus išvežtas į metalo laužą, o „buožės“ praeitį Simonai- čiams kolūkio vadovybė primins dar labai ilgai.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2017-01-14 „Darbe“.
Jei šalia jūsų gyvena „deimančiuko“ vardo vertas žmogus – nesikuklinkite, praneškite mums. Savo pasiūlymus galite siųsti adresu: „Darbas“, Vilniaus g. 4, Pasvalys. Taip pat elektroniniu paštu pasvaliodarbas@gmail.com, telefonais: (8 451) 51 474, (8 451) 51 463 arba kviečiame užpildyti elektroninę formą, esančią adresu www.darbs.lt/deimantai2016/ Nepamirškite pridėti trumpo kandidato aprašo!
Įdomiai, su „druska“ parašyta, tačiau „byškį“ apie kitką…
Autoriau, ką turėjot omeny, užsimindamas apie skanų ir sveiką gėrimą – alų? Cituoju: „Juk jei pilkasis Seimo kardinolas ir šiuolaikinis piliakalnių statytojas tai išgirstų…“ Ar čia apie tą, kuris artimą draugę į Ameriką komandiruoja, ar kitą, kuriam taip nepatiko alutis dvilitriniuose butelaičiuose, kad, prisidengęs „iniciatyva“, privertė aludarius į 1 L PET tarą gėrimą pilstyti? Beje, tas „iniciatyvusis“ kažkada irgi draugę, berods, Briuselin išsiuntė…
Apie kardinolus, ypač pilkuosius, prašom suprantamiau rašyti.
***ne pilkasis, o tik pilkojo rankdarbis…