Parlamento gynėjo senelis – savanoris, o sūnus – kariškis

– Esu jau dvigubas pensininkas – nuo 2000-ųjų išėjau kaip pareigūnas, o dabar – ir senatvės pensininkas, tikras senjoras. Gyvenu savo malonumui, nors prie to reikia įprasti, – virdamas kavą, kalbėjo vaškietis Alfredas Remeika, o kompiuterio ekrane atverstas naujausių žinių portalas. – Labai įdomu, kas šiandien vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.

Alfredas Remeika nuo 1990-ųjų dirbo Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnyboje, Parlamento gynėjas, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Tačiau prisipažįsta pastaruoju metu gyvenantis gana uždarai, net kviečiamas į Vaškų gimnaziją Laisvės gynėjų dieną papasakoti apie 1991-ųjų Sausio įvykius, darbą pasienio tarnyboje, kai pradžioje nuolat puldinėjo ir degino iš Rygos atvažiuodavę omonininkai, Alfredas netrykšta entuziazmu:

– Pasakoti nemėgstu. Asociacijos – tarsi būčiau sovietinių laikų veteranas. Aš, kaip ir mano senelis Petras Remeika, kuris nekalbėjo buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, nieko man apie tai nepasakojo. Žinoma, ir laikai buvo ne tokie. Ir pats jaunas nesidomėjau politika. Kai senelis mirė, buvau vienuoliktokas. Dabar gailiuosi senelio neišklausinėjęs. Bet tada tiek to proto buvo…

Alfredas gimęs ir augęs Vaškuose, buvo statybos inžinierius, su Atgimimo banga aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą:

– Tada pradėjau rimčiau domėtis ir savo senelio istorija, nes tik žinojau, jog kaip savanoris jis buvo gavęs žemės. Giminaičiai pasakojo, kad kažkur po krosnimi slėpė savo apdovanojimą.

Vilius Kavaliauskas knygoje „Pasvalio krašto karžygiai“ rašo:

– Remeika Petras, Jono sūnus, gimė 1898 03 14 Juknaičių dv. Lygumų vls. (Pakruojo r.). Įstojo 1919 02 06 į partizanus, 1919 06 02 – į Joniškėlio aps. komendantūrą. 1932 m. gyveno Biržų aps. Vaškų vls. Gojų k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 8927, išduotas 1932 06 02.

O anūkas Alfredas Remeika 1990-aisiais ateina į kuriamą Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybą ir tampa vienu tarp septyniolikos pirmųjų Saločių posto pasieniečių.

Saločių pasienio poste Alfredo Remeikos (kairėje) pamaina. 1996 metai.

– Mano pamainą, kurioje budėdavo po keturis pareigūnus, omonininkai iš Rygos buvo užpuolę penkis kartus. Kas tuomet vyko? Deginimai, nurengimai, suguldymai. Buvo ir tokių kolegų, kurie neištvėrę tarnybą paliko. Kaip ir buvo pasitraukusiųjų iš Parlamento, dar prieš duodant priesaiką. Ir aš visiškai suprantu tą baimės jausmą – juk kiekvienas nori gyventi. Tačiau baimę įveikė Lietuvos laisvės troškimas. Ši priesaika tragiškų Sausio įvykių akivaizdoje buvo esminis gyvenimo lūžis, – Alfredas atsiverčia ats. plk. Jono Gečo sudarytą leidinį „Parlamento gynėjai“.

Jame matyti, kad Alfredas Remeika prisiekė sausio 11-ąją:

– Į Aukščiausiąją Tarybą išvykome sausio 8 dieną. Šeima liko namuose – žmona Dalia, dešimtmetė dukra Laura ir devynmetis sūnus Aurimas. O Parlamente eilės prie telefono ilgiausios, bet vis tiek skubu skambinti į namus.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2017-01-12 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.