Reperis Gazas: laisvė tai įsipareigojimas

Kažkada Pasvalys save išdidžiai vadino roko muzikos miestu. Deja, tie laikai, kai gitarų „pjaustymas“, būgnų garsai ir užkimusių balsų plėšomos baladės sutraukdavo minias įstadionus, nuėjo užmarštin. „Gėlių vaikų“ karta dabar vaikšto pasiramsčiuodama lazdelėmis, o toje vietoje, kur kadaise vėjas kedeno ilgus plaukus, dabar smagiai žybčioja pakaušis. Liko tik iliuzija, sapnas, vizija. Sakote, jog sutirštinu spalvas? Pažiūrėkite, kokiu fiasko baigėsi „Bobų vasaros“ festivalis. Sakysite – kalta prasta organizacija. Nesiginčysiu. Tada padarykime paprasčiau. Tiesiog prieikite prie bet kurio gatve einančio jauno žmogaus ir paprašykite, kad leistų paklausyti to, kas skamba jų ausinėse. Garantuoju, jog roko ten nebus.

Pradžia grupėje „Rūkas“

Pirma mano pažintis su Gazu buvo neakivaizdi. Eidamas šiltą vasaros vakarą Pasvalio centru išgirdau ,kaip šalia fontano sėdėjęs jaunimas klausosi muzikos. Nežinau kodėl, bet dainos priedainis man įstrigo atmintin:

Keliamės, judam,

Kažkur vis bėgam, vis skubam,

Skrendam lėktuvais, autobusais,

Ant bėgių krutam,

 Nuo visų balamutų,

Kuo greičiau, pas „dievą“ Pinigą…

Dabar muziką kuriančių žmonių, ko gero, daugiau negu klausytojų. Jaunimas paskatintas įvairių televizijos projektų, svajoja tapti „žvaigžde“. Tačiau šiuo atveju buvo juntama, jog kiekvienas tariamas žodis turi pagrindą – yra išgyventas, išjaustas.

Po kiek laiko socialiniame tinkle „Facebook“ kažkuris iš virtualių draugų pasidalino vaizdo klipu ir rekomendavo jį pasižiūrėti jei ne dėl muzikos, tai dėl gražiai nufilmuotų Pasvalio miesto vaizdų. Taip aš pirmą kartą išgirdau visą dainą „Vingiuotas kelias“. Pirma mintis išklausius iki galo – tai emigranto tekstas, kuriame persipina ironija, neviltis, liūdesys ir nostalgija. Net pagalvojau, kad šią dainą būtų galima vadinti emigrantų himnu. Kaip paaiškėjo vėliau – neklydau.

28 metų pasvalietį Andrių Bal- čiūną vietinis jaunimas geriau pažįsta kaip reperį Gazą. Daugiau nei prieš dešimtmetį jaunuolis susižavėjo underground’o grupe „Zenitas“, vėliau dėmesį patraukė „G&G Sindikatas“.

– Kažkuriuo momentu pradėjau galvoti, jog reikia pabandyti rašyti tekstus. Ne tik rašyti, bet ir kurti dainas. Atsirado bendraminčių ir po kiek laiko su Matu Mulevičiumi ir Albertu Kazlausku sukūrėme grupę „Rūkas“, – prisimena Andrius. Pradžia, kaip ir daugumos, buvo mėgėjiška. Dainas įrašinėdavo namuose, buitinėmis sąlygomis, su neprofesionalia aparatūra.

Kaip gimsta repas?

– Tai pasakojimas apie tai, ką esi patyręs, išgyvenęs. Mūsų idėjų meistras buvo Matas. Jis duodavo temą, o paskui kiekvienas ją papildydavome iš savo perspektyvos, patirties.

Savo kūrybą vaikinai pradėjo dėti į internetą ir netrukus juos pastebėjo. Ėmė kviesti groti klubuose, festivaliuose. 2009 metais buvo išleistas albumas „Rūkas: šiandien kyla…“ Dar po keturių metų – „Rūkas: 4 keliai“. Pastarojo pavadinimas neatsitiktinis, tai buvo savotiškas atsisveikinimas su „Rūko“ klausytojais. Įrašius albumą, grupės nariai išsiskirstė. Andrius pradėjo solinę karjerą.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2017-01-07 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *