Kaip buvusi panevėžietė pritapo Švobiškyje…

– Dievas žmogui davė dvi rankas, o mūsų Linutei – dar dešimt nematomų. Ji iš nebereikalingų daiktų, drabužių, medžiagų sukuria meną ir grožį, kuriuo žavisi kaimo žmonės. Turi kelias grupes saviveiklininkų, kuriems mielai pasiuva aprangas, sugalvoja įsimintinus pasirodymus. Mes jau nesuskaičiuojame, kiek ji praleidusi bemiegių naktų prieš renginius kultūros namuose. Kiekvienam darbui, kurio Lina imasi, atiduoda visą širdį. Ir kaimo vaikai visada mielai renkasi jos vadovaujamame Dienos centre. Čia šilta ir jauku, visi laukiami, vaikai įtraukiami į kūrybinę veiklą. Lina nepraeis pro gatvėje gulinčią šiukšlę, visada pakels. Kiek galės, padės pagalbos prašančiam. Mūsų krašte ji daug metų skleidžia gėrį. Už tai ši Moteris verta apdovanojimo, – redakciją pasiekė toks laiškas, kuriame į „deimančiukus“ siūloma Švobiškio kultūros namų bei Daugiafunkcio dienos centro vadovė Lina Bžėskienė.

Beje, Lina – panevėžietė, kone prieš ketvirtį amžiaus atitekėjusi į Švobiškį, šio kaimo kultūros namuose dirbanti nuo 1995-ųjų vasaros.

Ar per šitiek metų neapninka monotonijos ir rutinos jausmas? Tarkim, dabar po savotiškos švenčių euforijos ir vėl – kasdienybė.

– Jau manėm, kad atsipūsim. Bet kur tau! Ruošiamės Sausio 13-osios vakare paminėti Laisvės gynėjų dieną. Koks oras bebūtų, lauke susikursim laužą, dalinsimės šilta arbata ir prisiminimais, – sako Lina.

Jos pomėgiai, sugebėjimai, smalsumas ir energija atsiskleidė labai anksti:

– Baigusi septintą klasę, mėnesį dirbau auklyte Panevėžio vaikų darželyje. Sekėsi taip puikiai, kad jau kitas vasaras buvau priimta auklėtoja.

Todėl nieko nuostabaus, jog po vidurinės Lina įstojo į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą mokytis ikimokyklinio auklėjimo. Vėliau šios specialybės studijas tęsė Klaipėdos universitete.

– Ir, žinoma, be galo mėgau šokį. Vidurinėje lankiau tautinių šokių būrelį, pačios susibūrėm į ritminių šokių grupę. Juos mokėmės šokti ir tuometėje autokompresorių gamykloje veikusiame būrelyje, – prisimena Lina.

Ji taip pat prisimena, kaip Panevėžio teatre pas aktorių Paziką porą metų lankė dramos būrelį:

– Vaidinau, nors iš tiesų drovėjausi. O dar tokie sovietmečio laikai, kai visi jautėsi suvaržyti. Tačiau ir mokykloje dažnai žengiau į sceną – juk buvo populiarūs karnavalai, kiti renginiai. Dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja net siūlė studijuoti filologiją. Į sąsiuvinius rašydavomės poeziją, dainas. Tad ir dabar galiu pati eiles susirimuoti, persikurti. Mėgau ir istoriją…

Šiandien Lina neatsitiktinai namuose turi ne vieną siuvamąją mašiną. Pasirodo, ji dar būdama vidurinės mokyklos mokinė porą metų mokėsi siūti Panevėžio buitiniame kombinate ir gavo antros kategorijos siuvėjos pažymėjimą. – Kai Panevėžyje mokiausi pedagoginėje mokykloje, 1988-ųjų vasarą du mėnesius teko praleisti Moldavijoje. Tuomet traukiniu iš Lietuvos važiavo padėti nuimti derliaus gal porą tūkstančių studentų. Mes skynėm pomidorus. Gyvenom labai gražioje vietoje, mus supo saulėgrąžų ir vynuogynų laukai. Prisivalgydavom vynuogių, arbūzų. Kadangi iki Odesos buvo tik aštuoniasdešimt kilometrų, „gazelka“ mus nuvežė ir į šį puikų miestą, – studentiškus metus prisimena Lina.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2017-01-07 „Darbe“.

Jei šalia jūsų gyvena „deimančiuko“ vardo vertas žmogus – nesikuklinkite, praneškite mums. Savo pasiūlymus galite siųsti adresu: „Darbas“, Vilniaus g. 4, Pasvalys. Taip pat elektroniniu paštu pasvaliodarbas@gmail.com, telefonais: (8 451) 51 474, (8 451) 51 463 arba kviečiame užpildyti elektroninę formą, esančią adresu www.darbs.lt/deimantai2016/ Nepamirškite pridėti trumpo kandidato aprašo!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.