„Aš gyvenu čia…“

Tam, kad susižavėtume Joniškėlio šv. Trejybės parapijos kunigu Ričardu Baniu, pakanka bent kartą išgirsti jo pamokslą. Dvasininkas turi nepaprastą sugebėjimą paprastai ir kartu labai įtikinamai kalbėti apie visiems rūpimus dalykus. Šis kunigas sugeba rasti kelią į bet kurią širdį ir niekada žmonių neskirsto į nuodėmingus ir šventuosius.

Svajonėse – aktoriaus karjera

Ričardo tėviškė – Anykščių rajone esantis Savičiūnų kaimas. Daujočiai, Krašteliai, Kunigiškiai – mūsų ausiai neįprastus vietovardžius jis taria su ypatinga pagarba ir švelnumu. Vaižganto ir kalvų kraštas, kurį mūsų herojus vadina Šambala, neatrastu rojumi, vieta, kurioje nurimsta mintys ir siela.

Čia pačių brangiausių pasaulyje žmonių Alberto ir Bronės Banių šeimoje ir gimė būsimasis Joniškėlio klebonas.

– Mamytę vadino „miesčionka“, nes ji buvo tikra svėdasietė, o tėtukas kilimo iš Savičiūnų. Abu dirbo kolūkyje. Tėtukas dirbo traktorininku. Mamytė buvo pardavėja, o kai įstojo į kolūkį, taip pat penkerius metus vairavo traktorių, kurį mes vadinome „pupsiku“. Ji su drauge buvo bene vienintelės moterys traktorininkės rajone. Tikros to meto „žvaigždės“, – prisimena Ričardas Banys.

Ankstyvoji berniuko vaikystė prabėgo Savičiūnų dvare. Čia buvo kolūkio kultūros namai. Kadangi mama tuo metu buvo jų direktorė, šeimai buvo skirti du kambariai.

Nors kaime buvo gal tik dešimt trobų, kultūros namuose veikė liaudies teatras. Net nereikia abejoti, jog pagrindinis jo veikėjas buvo mažasis Ričardas. Būdamas vos ketverių, jis jau mokėjo visų artistų tekstus ir kaip lygus kartu su suaugusiais vaidino epizodinius vaidmenis.

Būsimam kunigui įspūdį ir susižavėjimą kėlė indų kino filmai, kuriuos reguliariai rodydavo kolūkio kultūros namuose. O tuomet populiarias „vakaruškas“ prisimena su šypsena.

– Nuo penkerių metų eidavau į šokius. Prisirinkdavo jaunų melžėjų, kurios griebdavo mane, pasikišdavo po pažastimi ir sukdavo…

1974 metais Ričardas pradeda lankyti Svėdasų pirmąją mokyklos klasę. Čia pas mamos tėvus persikelia gyventi ir visa šeima.

Nuo pirmos klasės berniukas pasineria į dainavimą ir vaidybą. Garsėja kaip gabus aktorius. Nors dėl jo talento mokykla gauna ne vieną apdovanojimą, jaunasis Banys iš administracijos nesulaukia jokios padėkos. Priežastis viena – jis lanko bažnyčią. Apie tai nuolat primena auklėtoja, priekaištauja mokyklos vadovybė, 10–11 klasėje ima kabinėtis sovietinis saugumas.

Ričardą ne kartą grasino išmesti iš komjaunuolių, bet gelbėja tai, kad gabus moksleivis nuolat garsina mokyklą.

Baigęs vidurinę, svarsto galimybę stoti į Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo katedrą. Tačiau pritrūksta ryžto ir vaikinas pasirenka tuo metu paklausią virėjo specialybę.

Mokslų nespėja baigti – pašaukiamas į tarnybą sovietinėje armijoje.

– Iš pradžių prigąsdino, kad man bus „šakės“ ir tarnausiu povandeniniame laive. Sužinojusi mama su dviem bulvių maišais ir lašinių paltimi važiuoja į karinį komisariatą. Komisaras dovanas priėmė ir vietoj povandeninio laivo man „užfundijo“ tarnybą tankų pulke Kinijos pasienyje…

Lūžio momentas

Ričardas tarnavo Kazachstane. Ir nors buvo už kelių tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, apie jo gyvenimą vadai žinojo viską. Kunigystę iš galvos išmušti bandė labai savotiškai – lietuvis buvo paskirtas… komjaunimo sekretoriumi. Kadangi kaip tik buvo prasidėjusi Gorbačiovo „perestroika“, kariuomenėje reikėjo viską kritikuoti. Ričardas tai darė taip uoliai, kad pasidarė „nepatogus“ vadams, kurie nesugalvojo nieko geresnio, kaip pasiūlyti tapti partijos nariu.

– Jei būčiau sutikęs, kunigystę būčiau matęs kaip savo ausis. Pasakiau, kad man partija yra tokia didinga ir nepakartojama, jog esu jos nevertas, – kvatoja mūsų pašnekovas.

Nors apie trisdešimties metų senumo įvykius kalba su šypsena, būtent armijoje įvyko lūžis, nulėmęs visą tolesnę šio žmogaus biografiją.

– Armijoje buvo baisios sąlygos. Teko ir badauti, ir šalti. Nors „diedovščinos“ neteko patirti, bet mačiau, kas tai yra. Kareivių psichika buvo labai paveikta, moralės buvo nedaug. Be to, tai buvo didelių Sovietų sąjungos sukrėtimų metas: Černobylio avarija, vokiečio Mathiaso Rusto nusileidimas Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Tuo metu Almatoje kilo sukilimas, kurį išprovokavo vietinio vadovo nušalinimas. Mums buvo duotas įsakymas pasiruošti tankais važiuoti prieš sukilėlius… Laimei, to neprireikė. Tokiomis akimirkomis gelbėjo malda. Iš siūlų ir degtukų buvau pasidaręs rožančių (aplinkiniai nesuprato ir galvojo, kad čia kažkoks žaidimas), duonos gabalėlis man atstojo komuniją, o medalioną visu tarnybos metu slėpiau apatiniuose.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-12-22 „Darbe“.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *