Gordono Ramzio komandoje dirbantis Ruslanas ramybės ir poilsio ieško Saločiuose

Jis nuolat keliauja. Šio žmogaus patarimų klauso geriausi pasaulio restoranai. Jis dirba kompanijoje, kurios įkūrėjo vardas atveria bet kurias duris. Nors baigė tik Panevėžio „profkę“, per savo 26 metus pasiekė tiek, kad kitam neužtektų ir dviejų gyvenimų. Jo istorija verta kino juostos, tačiau turint omenyje šios asmenybės užsispyrimą, darbštumą bei atkaklumą ir žinant jo amžių, šiurpas nueina nugara pagalvojus, kiek daug dar laukia jo ateityje.

Pusmetį trukęs interviu

Šis straipsnis buvo rašomas lygiai pusmetį. Ne todėl, kad buvo atliekamas kažin koks sudėtingas tyrimas ar kalbinamas žmogus būtų labai įnoringas ir sunkiai pagaunamas. Su Ruslanu Puskepaniu mes kalbėjomės pavasarį. Tai buvo pokalbis su žmogumi, kuris viską savo gyvenime pasiekė pats, be niekieno pagalbos, „blato“ ar stūmimo iš šalies. Asmenybė, kuri per kelias minutes sužavėjo savo paperkančiu paprastumu ir labai stipriu ambicingumu.

Apie tokius sakoma „laimės kūdikis“, „amerikietiškos svajonės įsikūnijimas“. Tačiau kiekviena pergalė turi savo kainą. Nors Ruslanas apie tai nekalbėjo, buvo galima pajusti, kad tai, kuo jis dabar džiaugiasi ir didžiuojasi, yra pasiekta labai nelengvai. Ir net tiesiai paklaustas apie sunkumus, jis tik gūžčiojo pečiais, kažką sumurmėdavo ir tuoj pat nukreipdavo kalbą apie maistą, tobulėjimą ir ateities planus.

Toks buvo pirmas pokalbis. Pažadėjau sau per savaitę parašyti straipsnį. Tačiau bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Aš stebėjau, kaip keičiasi egzotiškų šalių vaizdai Ruslano „Facebook“ paskyroje, mačiau jo kuriamus patiekalus, sekiau, kaip sekasi dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose kulinarų konkursuose. O straipsnio vis nebuvo. Jis brendo tarsi rūšinis vynas.

Ir štai prieš savaitę sulaukiau žinutės: „Aš – Pasvalyje. Gaminu kai ką įdomaus. Gal norėtumėte paragauti?“

Tai buvo ženklas.

Vaikystėje gyvenimas nelepino

Vaikino tėviškė Norgėluose. Tačiau tai tik įrašas gimimo liudijime – ne daugiau. Ruslano vaikystė iki 11 m. telpa trumpoje, skausmingoje žodžių sekoje: vaikų namai – globėjai – vaikų namai – pavieniai globėjai.

Kai Ruslanui buvo vienuolika, jį ėmė globoti Genovaitė ir Petras Skujos iš Namišių.

– Šiuos žmones vadinu savo tėvais. Tėtis jau miręs, o su mama bendrauju ir, kai tik būnu Lietuvoje, visada aplankau. Jie dėl manęs labai daug turėjo iškęsti, dėl to esu be galo dėkingas, – prisipažįsta Ruslanas.

Besimokydamas Saločiuose, vaikinas sunkiai susirgo. Apie ligą Ruslanas kalba nenoriai. Užsimena apie mėnesį, praleistą komos būsenos, apie blaškymąsi po ligonines ir globėjų, kuriems gydytojai niekaip negalėjo pasakyti globotinio diagnozės, beviltiškumą ir kančią.

Tačiau po metų vaikinas atsistojo ant kojų.

Grįžti į tą pačią aplinką po ilgo gydymo buvo sunku, todėl Ruslanas išvažiavo mokytis į Panevėžio profesinę mokyklą virėjo specialybės.

– Apie virėjo darbą svajojau nuo mažų dienų. Man patiko eksperimentuoti su produktais. Be to, globėja buvo konditerė, tad buvo iš ko mokytis.

Tačiau netrukus paaiškėja, kad jaunuolio planai ir ambicijos gerokai didesni.

– Paauglystėje nebuvau pavyzdingas jaunuolis. Mano aplinka taip pat neįkvėpė dideliems darbams. Galbūt todėl ir nusprendžiau įrodyti sau ir kitiems, jog tai, kad gyveni mažame miestelyje ir paprastoje aplinkoje, dar nėra nuosprendis. Norėjau įtikinti, kad daug dirbdamas gali pasiekti savo svajonę ir padėti kitiems. Gyvenime gėrio nebuvau daug matęs. Po ligos gydytojai man prognozavo ne kokią ateitį, tačiau prašyti paramos iš valstybės man buvo gėda. Turėjau rankas, kojas, tad nusprendžiau, kad galiu užsidirbti pats.

Praktika, praktika ir dar kartą praktika!

Ir tai nebuvo tuščios paauglio ambicijos. Jis stačia galva pasinėrė į mokslus. Jei Saločiuose jo pažymių vidurkis buvo maždaug 6 balai, tai Panevėžio mokyklą jis baigė aukščiausiais įvertinimais. Kadangi čia dauguma dalykų buvo tiesiogiai susiję su būsima profesija, pamokas Ruslanas lankė su dideliu užsidegimu.

– Mitas, jei profesinėje mokykloje baigei kulinariją – nieko nepasieksi. Jei labai nori – visi keliai atviri, tik reikia dirbti, kabintis.

Ruslanas buvo tikras, kad dirbs pagal specialybę ir labai gerai suprato, kad jo profesijoje svarbiausia yra praktika. Kuo jos daugiau, tuo didesnė tikimybė susirasti geresnį darbą.

Jau po pirmo kurso vaikinas bando įsidarbinti keliose Panevėžio įstaigose. Pirmoji patirtis labai greitai nuvilia. Darbdaviai jame mato tik pagalbiniams darbams tinkantį pirmakursį. Ambicingam jaunuoliui to maža ir jis išvažiuoja dirbti į… Turkiją.

– Ten darbas sunkus – dirbome šešias dienas per savaitę. Labai stengiausi, kad mane pastebėtų. Ir man pavyko. Iš pradžių savininkas mane tik stebėjo iš šalies, vėliau pradėjo sveikintis, o dar po kurio laiko – bendrauti kaip su lygiu. Kai reikėjo grįžti į mokslus, jis pakvietė mane atvažiuoti kitais metais. Bet svarbiausia, kad, dirbdamas ten, užmezgiau labai daug kontaktų, kurie vėliau peraugo į draugystę ir darbinius pasiūlymus, – tikina Ruslanas.

Visus trejus mokslo metus vaikinas dirbo. Baigęs studijas, savo karjerą nusprendė tęsti užsienyje. Dirbo Turkijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Anglijoje.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-12-17 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Right, and my point is that not every song on my list here is secular, but that one big reason why this song is interesting is because it was used as part of a secular tradition (luck-visit, a.k.a. wassailing), which dates back to the pre-Christian origins of this pagan festival — even if this particular song isn’t pre-Christian, and even if that traditional use isn’t obvious (to modern ears) from the lyrics.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *