Miškininkas, mezgantis šiltas dailias kojines

Pasvalietis miškininkas Antanas Vaitekūnas dažną kalėdinės „Metų“ parodos-pardavimo lankytoją nustebina savo megztomis šiltomis kojinėmis. Jos dar skoningai perrištos atlaso kaspinėliu. Tai jau žmonos Leontinos Vaitekūnienės, „Agio“ pardavėjos, išmonė. Taigi muziejaus mugėje švenčių proga siūloma ir tokia praktiška dovanėlė. Juolab kad kojines mezgantį vyrą tikrai labai retai sutiksi.

– Kito tokio iki šiol nesutikau, – šyptels pats Antanas.

Nuo 1973-iųjų Pasvalio miškų ūkyje dirbantis Antanas Vaitekūnas, dabar – Biržų miškų urėdijos medienos ruošos ir transporto skyriaus meistras, per gyvenimą yra primezgęs gausybę kojinių. Ne tik didelių, bet ir naujagimiams vos aštuonių centimetrų.

Savo megztomis šiltomis kojinėmis Kalėdų proga Antanas yra apdovanojęs Biržų urėdijos kolegas, jo kojines nešioja kraštietė televizijos žurnalistė Algimanta Nainytė-Žukauskienė, kurianti laidą „Girių horizontai“, Vokietijoje visa pusbrolio šeimyna pasvalietiškomis kojinėmis apauta…

Šį rudenį su Vilniuje gyvenančia dukra Ernesta pas Vaitekūnus į svečius užsuko japonės, kuriančios filmą apie menininką Joną Meką. Todėl keliavo į jo gimtąjį Biržų kraštą filmuoti ir labai norėjo artimiau susipažinti su lietuvių gyvenimo būdu. O kur geriau tai padarysi, jeigu ne šeimoje. Japonės kirto ir gyrė mūsų miškuose Antano rinktus ir Leontinos gardžiai pagamintus baravykus, taip pat bulvinius blynus su uogiene. Bet kai pamatė, kaip šeimininkas žiūrėdamas televizorių lyg niekur nieko mezga kojines, viešnios iš Japonijos puolė fotografuoti, filmuoti. Jos aikčiojo, kad kojines mezgantis vyras – neregėta įdomybė, tikra egzotika.

Kadaise, daugiau nei prieš pusšimtį metų, trečiokas Antanas į Grūžių mokykloje surengtą rankdarbių parodą atnešęs pirmas savo megztas pirštines, irgi privertė aikčioti ypač mokytojas. Mezgantis berniukas jas tiesiog sužavėjo.

– Tuomet gavau kažkokį apdovanojimą, gaila, jog neišsaugojau. Dabar būtų įdomu, – pripažįsta Antanas Vaitekūnas, kilęs iš visai baigiančio nykti Majelių kaimo, kuris jau Pakruojo rajone, tačiau iki artimiausios Grūžių mokyklos kasdien pėstute keliaudavo po tris kilometrus.

Antanas nuo trečios klasės ne tik megzti pradėjo, bet ir dalgiu pjauti žolę. Dalgis vaikui pritaikytas, pradalgė siauresnė, tačiau dykinėti niekas neleido.

– Šeimoje augome penki vaikai – keturi broliai ir sesuo. Aš – jauniausias. Mūsų sodyba buvo prie miško, tėvukas dirbo eiguliu, brolis – taip pat miškininkas, ir mano visas gyvenimas – miškų ūkyje, – sako Antanas Vaitekūnas.

Vis dėlto jo svajonė buvo tapti mechanizatoriumi, tačiau brolis jau mokėsi Kauno Antano Kvedaro miškų technikumo trečiame kurse ir pasikvietė jaunėlį broliuką, kurį žadėjo pagloboti. Nors auklėtoja Zita Dubikaltienė siūlė toliau mokytis vidurinėje. Bet Antanas Grūžiuose baigė aštuonias klases ir įstojo į miškininkystę.

1972-aisiais kelių mėnesių praktiką Antanas Vaitekūnas atliko Raguvėlėje. Devyniolikmetis vaikinas buvo paskirtas girininko pavaduotoju ir gavo aštuoniasdešimties rublių atlyginimą. Už pirmą algą tėvukui nupirko rankinį laikrodį. Senasis eigulys turėjo džiaugtis, kad net du jo sūnūs – miškininkai.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-12-13 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.