Princesė Viktorija mažyčiais žingsneliais keliauja stebuklo link

„Laukimo mėnuo, regis, sunkesnis nei gydymo eiga… Tada žinojau – pajungs vaistus… matysi, kaip su lyg kiekvienu lašu keičiasi vaikas. Tiesiog žinosi, kad keliaudama chemija sukels skausmą, pykinimą, vėmimą… Atėjus tyrimo dienai – viduje nenusakoma sumaištis… Narkozė. Vaiko ašaros… Skauda visiems… Bet matau, kad visi laukia. Laukia ir TIKI. Tikėjimas ir Viltis. Lauki gydytojo ir bijai. Lauki, o pamačius ateinant dar iš tolo bandai jo veide perskaityti mintis… Šiandien mes galime verkti DŽIAUGSMO (!!!!!!) ašaromis – ligos židinių nerasta!“

Ši jausminga lapkričio 30 d. socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbta žinutė žaibiškai pasklido virtualioje erdvėje. Tikiu, kad ją perskaitęs ne vienas nubraukė džiaugsmo ašarą, nes nuo pat pirmos akimirkos, kai paaiškėjo, jog trimetė Viktorija serga vėžiu, jos istorija domėjosi ir mažąją pasvalietę rėmė šimtai, jei ne tūkstančiai, geros valios žmonių.

Trečiadienį, Viktorijos ketvirtojo gimtadienio išvakarėse, gydytojai mamai pranešė pusmetį trukusio labai agresyvaus ir sunkaus gydymo rezultatus – mergaitės organizme vėžio ląstelių nerasta.

Mažas guzelis, virtęs didele nelaime

Apie tai, kas yra vėžys, pasvalietė Irena Tamulionė žinojo ne iš nuogirdų. Šia baisia liga sirgo jos mama. Tuo metu visa šeima stojo į kovą su vėžiu ir liga atsitraukė. Tačiau, ko gero, nė baisiausiame sapne moteris nesapnavo, kad ši sunki, artimą žmogų užklupusi neganda, bus tik pradžia visos virtinės skaudžių netekčių ir išbandymų. Mama įveikė vėžį, bet palaužta depresijos pasitraukė iš gyvenimo. Irena su vyru Tomu augino tris sūnus ir laukėsi ketvirtos atžalos. Deja, naujagimės atėjimo džiaugsmą aptemdė nelaimės. Į avariją pateko jaunėlis sūnus, o likus mėnesiui iki gimdymo – mirė tėvas.

Praeitais metais mažosios Viktorijos kojoje mama pastebėjo guziuką. Prasidėjo nuolatinės kelionės pas gydytojus, kurie stebėjo paslaptingą darinį. Šį pavasarį, kovo mėnesį, sutrikus mergaitės kraujotakai, buvo atlikta operacija ir auglys pašalintas. Gydytojai tikėjosi, jog tai nepiktybinis darinys ir chirurginė intervencija išspręs visas problemas. Deja, medikai klydo – po dviejų savaičių auglys ataugo į pradinį dydį. Buvo atliktas histologinis tyrimas, kuris parodė, jog tai piktybinė rabdomiosarkoma – minkštųjų audinių navikas. Tai labai agresyvus naviko tipas, su kuriuo kovoti buvo pasitelkta ilgalaikė polichemoterapija (kelių vaistų – red.) ir skirtas spindulinis gydymas, sunaikinantis plika akimi nematomas mikrodaleles.

Istorija sujaudino daugelį

Irena visą gyvenimą dirbo virėja, Tomas – „Pieno žvaigždžių“ Pasvalio filiale. Sunki Viktorijos liga privertė motiną išeiti vaiko slaugos atostogų. Po 120 dienų jos baigėsi ir dabar visos šeimos pajamos – vyro alga ir Viktorijos neįgalumo pašalpa. Nors visas operacijas ir gydymą kompensavo Ligonių kasa, tačiau buvo daugybė šalutinių išlaidų, kurios, jei ne gerų žmonių pagalba, būtų tapusios sunkia, galbūt net nepakeliama našta.

Apie šeimą ištikusią nelaimę „Darbas“ rašė gegužės 24 dienos numeryje. Netrukus straipsnis buvo publikuotas ir respublikiniuose naujienų portaluose, tad apie mažosios pasvalietės ligą greitai sužinojo visa Lietuva.

Svetimam skausmui neabejingų atsirado daug. Draugai, artimieji, tiesiog geros valios žmonės aukojo pinigus Viktorijos gydymui. Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Pasvalio kultūros centre įvyko paramos koncertas „Vaikai vaikams“, kuriame pasirodė Pasvalio miesto mokyklų ir darželių auklėtiniai. Jo metu visos surinktos lėšos – 1399 eurai – buvo skirti mažajai ligoniukei.

Rugsėjo mėnesį Pasvalyje Viktoriją aplankė tauragiškis Saulius Bagdonas, kuris kartu su onkologinius ligoniukus globojančiu labdaros ir paramos fondu „Mamų unija“ organizavo „1000 km Širdies žygį“, per kurį pėstute keliavo aplink Lietuvą ir rinko lėšas Kauno klinikų vaikų onkologiniam skyriui funkcinėms lovoms nupirkti.

Nykštukai kas dieną atneš po vieną plaukelį…

Su Irena kalbamės Viktorijos gimimo dieną.

– Ką vakar pranešė gydytojai, buvo pati geriausia ketvirtojo gimtadienio dovana. Nors… Kad jūs žinotumėte, kaip sunku tokias žinias išgirsti ten, ligoninėje. Turėtum garsiai džiaugtis, bet negali… Aplinkui daugybė tokių, kurie jau niekada neišgirs tokių naujienų… Nemoku žodžiais apsakyti to jausmo, kai ir džiaugiesi, ir nori kiekvieną ten esantį apkabinti bei priglausti prie širdies…

Aplink mus zujanti Viktorija nuolat čiauška apie vakare vyksiančią gimtadienio šventę ir draugus, kurių jį taip pasiilgo. Ir tarsi nebūtų tų kankinančiai ilgų gydymo mėnesių bei žodžiais sunkiai nupasakojamų radio ir chemoterapijos seansų.

– Tai visuomet vykdavo ketvirtadieniais. Dešimtą valandą ryto prijungdavo chemiją. Po trijų valandų pradėdavo keistis vaiko odos spalva – iš šviesios į pilkai melsvą. Labai susitraukia, arba priešingai – išsiplėčia akių vyzdžiai, žvilgsnis tampa apsiblausęs. Ketvirtą – penktą chemoterapijos valandą prasideda skausmai, begalinis pykinimas, ima traukti sausgysles. Ir taip visas tris paras. Skaičiuoji kiekvieną lašelį, peraugantį į žodžiais nenusakomą skausmą ir visišką mano beviltiškumą. Nepadeda nei raminamieji, paguodos žodžiai… Ypač sunkūs ir skausmingi buvo paskutiniai seansai. „Kodėl, mamyte, man tai darai?..“ – baisiau už tūkstančius peilių į sielą sminga Viktorijos klausimas. Ir niekas negali panaikinti to kaltės jausmo… Dabar aš negaliu girdėti net lašančio vandens čiaupo… Man sakė, jog su laiku viskas užsimirš. Netikiu. Tokių dalykų neįmanoma pamiršti…

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-12-03 „Darbe“.

viso-ekrano-uzfiksavimas-2016-12-03-105351

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.