Ankstukai – vaikai, kuriems reikia gerokai daugiau meilės

Nėštumo laikotarpis, apipintas itin jautriomis ir gražiomis emocijomis, dažnai apibūdinamas kaip pats tauriausias moters gyvenimo etapas. Tai vadinamasis dviširdystės metas, paženklintas lūkesčių, vilčių ir svajonių, kurį vainikuoja ilgai laukto vaikelio gimimas.

Tačiau kartais kūdikėliai anksčiau laiko pasibeldžia į šį pasaulį ir viskas, ką taip kruopščiai planavo tėvai, subyra tarsi vėjo paliestas kortų namelis.

Kasmet apie du tūkstančius, arba maždaug 6 proc., visų Lietuvos naujagimių gimsta anksčiau laiko. Vietoj svajoto raudonžandžio angeliuko tėvai išvysta prie gyvybę palaikančių aparatų prijungtą nykštuką, kuriam kvėpuoti padeda dirbtinio kvėpavimo prietaisai, o maitintis – įvestas zondas. Čia pat medikai vardina viena už kitą baisesnes diagnozes: pneumonija, anemija, širdelės bėdos, kraujosrūvos smegenyse, gresiantis aklumas, daugybė kitų sveikatos sutrikimų. Reikia būti labai stipriam, kad nepalūžtum.

Tačiau ankstukas (taip vadinami anksčiau laiko gimę kūdikiai) nėra mirties nuosprendis. Šiuolaikinė medicina ir gydytojų profesionalumas lemia tai, kad didžioji dalis tokių vaikų išgyvena, užauga ir gyvena visavertį gyvenimą.

Šiandien minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Ta proga trys pasvalietės sutiko papasakoti savo ankstukų istorijas. Jos surašytos ligoninėje vestuose dienoraščiuose, apipavidalintos nuotraukomis, laikraščių iškarpomis ir miniatiūriniais, pačių numegztais ankstukams skirtais rūbeliais. Nors nuo tų lemtingų dienų prabėgo ne vieni metai, mūsų pašnekovės sunkiai tvardė ašaras. Prabilti viešai, dar kartą mintyse išgyventi sunkiausias gyvenimo akimirkas šioms moterims buvo didžiulis iššūkis.

„Patrikas tilpo delnuose…“

– Patrikas buvo lauktas ir planuotas vaikas. Nėštumo pradžia buvo sunki – grėsė persileidimas. Tris mėnesius praleidau ramybės režime laikydama kumščius ir galvodama, kas bus toliau. Iš pradžių tikimybė, kad kūdikis išgyvens, buvo 50/50. Tik prabėgus trims mėnesiams gydytojai pasakė, jog viskas gerai – vaisius vystosi, – nėštumo pradžią prisimena Inga Krapavickienė.

Tuo laiku moteris daug skaitė apie nėštumą, kūdikių vystymąsi, raidą. Tada pirmą kartą daugiau sužinojo ir apie neišnešiotukus. Ir nors Danijoje gyvenanti vyresnioji sesuo augino ankstuką, nors Ingos dėdė ir teta buvo gimę anksčiau laiko, pati moteris buvo įsitikinusi, jog jai tai negresia.

– Antras nėštumo trimestras buvo puikus, jaučiausi gerai. Rugsėjo mėnesį išėjau dekretinių atostogų ir ramiai laukiau gimdymo, – pasakoja Inga. – Vieną savaitgalį, kai viešėjau pas mamą Pasvalyje, pasijutau prasčiau – tino kojos, pakilo kraujo spaudimas. Nuvažiavau į priimamąjį. Norėdama įsitikinti, kad nesergu nėščiosioms būdinga liga preeklampsija, gydytoja atliko šlapimo tyrimą. Atsakymas buvo neigiamas. Atlikdama echoskopiją medikė užsiminė, kad kūdikis atrodo mažesnis nei priklauso…

Pirmadienį Inga grįžo į Vilnių. Kaip tik buvo planinė gydytojos apžiūra ir moteris papasakojo apie tai, kas nutiko Pasvalyje. Sostinės medikų tyrimai patvirtino pasvaliečių kolegų nuogąstavimus – kūdikis per mažas. Negana to, moteriai patvirtinama preeklampsijos diagnozė.

– Gydytoja pasakė: „Inga, reikės važiuoti į ligoninę. Turi pasiruošti kūdikio plaučiukų subrandinimui, o gal net jo gimdymui“. Mintyse nepatikėjau – juk buvo dar tik 33- ia nėštumo savaitė ir dar du gerus mėnesius buvau pasiruošusi mėgautis dekreto malonumais. Tačiau iš to, kaip reagavo ir kokia susirūpinusi buvo mano gydytoja, supratau, kad situacija gerokai rimtesnė nei galvojau.

Iš patirties mes žinome, kad ypač skausmingos yra vitamino C, penicilino injekcijos. Tačiau Ingos teigimu, jos nė iš tolo neprimena skausmo, kurį sukelia vaisiaus plaučiukų brandinamą skatinantis vaistas, suleidžiamas motinai.

– Verkiau iš skausmo… Kūną tiesiog sutraukė…

Po sunkios nakties laukė dar košmariškesnis rytas.

– Būklė vis prastėjo ir gydytojų konsiliumas pasiūlė tris variantus: bandyti gydyti preeklampsiją, tačiau tikimybė, kad tai duos naudos, juokingai maža; gimdyti pačiai, tačiau kūdikis labai silpnas ir greičiausiai mirtų gimdymo metu. Trečias variantas – Cezario pjūvis, kurį reikia daryti tuojau pat… Dešimtą valandą jau buvau operacinėje. Spaudimas buvo žvėriškas – 170/210, mane visą tiesiog purtė iš šalčio… 11 valandą 2 minutės išgirdau kūdikio verksmą – gimė Patrikas…

Berniukas inkubatoriuje buvo išvežtas į vaikų reanimaciją. Inga po operacijos taip pat ilsėjosi reanimacijoje. Sūnaus šalia nebuvo. Žinojo tik tiek, kad jis gyvas…

– Negalėjau vaikščioti, tad vyras Rokas iš kažkur gavo vežimėlį ir nustūmė mane į vaikų reanimaciją, kur po dviejų dienų pagaliau pamačiau savo sūnų. Personalas ten paprastai neleidžia verkti… Dabar aš galiu kalbėti, o tada… Jo svoris buvo 1 kg 330 g, ūgis – 40 cm. Kai po kelių dienų man leis Patriką paimti ant rankų, jis tilps mano delnuose…

Jauniems tėvams tai bus visiškai naujos patirties metas.

– Kūdikiai maitinami kas tris valandas. Nusitraukdavau pusę stiklinytės pieno ir nunešusi palikdavau Patrikui. Grįžtu – pieno tiek pat. Klausiu gydytojos, ar viskas gerai. Sako puikiai, berniukas suvalgė (naujagimiai maitinami per nosytę arba per burnytę į skranduką įvestu zondu) net 3 mililitrus pieno… Tada supratau, kad ne tik jis mažas, bet ir suvartojamo maisto kiekiai yra miniatiūriniai, – pasakoja Inga.

Iš pradžių Patrikui kvėpuoti padėjo speciali kaukė. Po keturių dienų jos buvo atsisakyta ir į nosį įvesti specialūs „siūliukai“, kurie tiekdavo deguonį. Po penkių dienų buvo pabandyta apsieiti be jų. Berniukas su užduotimi susitvarkė puikiai – naktį kvėpavo savarankiškai. Tai buvo pirmas ženklas, kad judama į priekį.

Po savaitės Patrikas buvo perkeltas į vaikų ligoninę. Čia prasidėjo naujas etapas, kurio svarbiausi uždaviniai – išmokti vienu metu kvėpuoti ir valgyti, išmokti tuštintis ir svarbiausia – priaugti iki 2 kg svorio, nes tada jau „šviečia“ kelionė namo.

– Ligoninės atmosfera – niūri ir slegianti. Čia savas ritmas, savi džiaugsmai ir rūpesčiai. Visas mamas vienijo ir palaikė bendros problemos. Čia visos buvo ir draugės, ir psichologės. Kadangi du kartus per dieną kūdikiai buvo sveriami, tai visi pokalbiai apie tai tik ir sukosi: kas priaugo 5, kas 10 gramų, o kas per naktį „driokstelėjo“ ir visus 50… Buvo ir taip, kad svoris staiga imdavo kristi. Gydytojai atlikdavo tyrimus, skirdavo pieno kaloringumą didinančius vaistus. Jei tai nepadėdavo, kūdikėliai grįždavo į reanimaciją… Kai kurie iš ten nebegrįždavo niekada…

Inga prisipažįsta, jog tai buvo sunkus metas. Buvo nelengva išmokti perrengti ir pakeisti sauskelnes (net 0 dydžio ankstukams yra gerokai per didelės) inkubatoriuje esančiam kūdikiui. Vargino visą parą gyvybinius parametrus stebinčių aparatų pypsėjimas, nuolatinis miego trūkumas ir kartais apimantis visiško bejėgiškumo jausmas.

– Patrikui buvo ne iki galo išsivystęs žarnynas, todėl jį nuolat kankino diegliukai. Jis nuolat verkdavo, tačiau aš nieko negalėjau padaryti. Nei paimti ant rankų, panešioti, nei padaryti masažo. Negali nusiraminimui duoti ir čiulptuko, nes jis tiesiog nemoka čiulpti, žįsti…

patrikas-1
Inga, Patrikas ir Rokas Krapavickai. Mamos rankoje – Patriko kojinytė.

Kai svoris buvo pakankamas, Patrikui teko pradėti mokytis valgyti savarankiškai.

– Tai ilgas procesas. Į specialų buteliuką pilamas pienas ir mokomasi valgyti. Ko nepavyksta pačiam, supilama per zondą. Zondukai yra svetimkūniai, todėl kiekviena mama yra suinteresuota, kad vaikas kuo greičiau išmoktų valgyti savarankiškai.

Maždaug po 5 savaičių Patrikas buvo išleistas namo. Atlikti tyrimai parodė, jog visi organai išsivystę normaliai, patologijos nėra. Ligoninės duris berniukas užvėrė sverdamas 2 kg 125 g ir ūgtelėjęs net penkiais centimetrais!

Grįžus namo, šeimos gyvenimas nebuvo visiškai įprastas. Ir toliau buvo gyvenama ligoninės ritmu. Tikslas pasiekti amžių ir išsivystymą atitinkanti svorį išliko, tad už 50 litų per mėnesį buvo išsinuomotos kūdikių svarstyklės, kuriomis kiekvieną vakarą buvo sveriamas Patrikas ir stebimi svorio pokyčiai. Tai truko du mėnesius.

Taip pat kelis kartus per dieną buvo matuojama vaiko temperatūra. Kadangi Patrikas vis dar nepalaikė normalios kūno temperatūros (ankstukams tai būdinga), reikėjo suprasti, ar jam nešalta. Naktimis jis miegodavo užklotas antklode ir dar su dviem apklotais, viena iš kurių – merino vilnos. Namuose tuo metu buvo apie 22–23 laipsnius šilumos.

Tačiau jau po pusmečio berniukas savo branda prisivijo bendraamžius ir net juos aplenkė. Per vieną dieną išmoko atsisėsti, apsiversti ir ropoti. Vaikščioti taip pat pradėjo anksčiau.

Kažkada delnuose tilpęs nykštukas šiandien savo ūgiu lenkia bendraamžius.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-11-17 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

2 Comments

  1. Mano sesuo pagimdė neišnešiotuką ir galiu pasakyti kad susidūrėme su viena porblema – neradome drabužių! Vienintelė vieta kurioje radome yra „Drabužiai vaikams internetu“. Merino vilna vis dar yra geriausias pasirinkimas aprengti mažylį! Likau labai patentinta! http://www.drabuziai-vaikams-internetu.lt

  2. Pritariu Karolinai, merino vilna yra kažkoks metų atradimas.. Ne tik ankstukams, bet ir visiems kitiems vaikiukams. Ir šliauštinukai, ir pledai kudikiams iš merino vilnos yra super.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.