1941 m. rugpjūčio pabaigos dieną Žadeikių miške skambėjo vaikų balsai. Juos nutildė šūvių aidas. Po 75 metų čia vėl susirinko vaikai, šįkart jų balsus tildė tik mokytojas. Storiausios pušys dar mena šių vietų beprotybę…
1943 m. rugsėjo 23 dieną galutinai likviduotas didžiausias Lietuvoje Vilniaus getas. Nors dar 1941 m. buvo sunaikinta didžioji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės dalis, būtent Vilniaus geto pabaiga yra šios tragedijos simbolis. Vasaros pabaigoje, minint 75-ąsias holokausto pradžios metines, Lietuvoje nuvilnijo atminimo renginių lavina. Žavėjomės atminties maršu Molėtuose. Rugsėjo 23-iąją žudynių vietose vėl rinkosi žmonės, dėjo gėlių, pleveno žvakelės. Žydų tradicijoje tai nėra įprasta (labiau priimtinas akmuo kaip pagarbos mirusiajam ženklas), tačiau mūsų pasaulėžiūra ir supratimas atviras mums priimtinoms išraiškos priemonėms. Ir Lapkričio 1-ąją kasmet miškuose dega žvakės. Svetimo skausmo nebūna.
Daugiausia skausmo Žadeikiuose
Kalbėdami apie Šoa (taip hebrajų kalba vadinamas holokaustas, reiškiantis „katastrofa“) Pasvalio krašte, pirmiausia žvelgiame į Žadeikių mišką. Dviejose masinėse kapavietėse guli 1349 (iš jų 209 vaikai) žydų tautybės žmonės iš Pasvalio, Vabalninko, Joniškėlio, Saločių, Vaškų, Daujėnų. Skaičius neginčijamas, jis nurodytas vokiečių vykdytoje žudynių Lietuvos provincijoje apskaitoje. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje egzekucijas Žadeikiuose vykdė Lietuvos policijos bataliono 3-ioji kuopa, sudaryta iš lietuvių jaunuolių. Kadangi žudynių mastas buvo didesnis, tikėtina, jog vykdymą prižiūrėjo bent vienas vokiečių kariškis. Po „darbo“ visi girtuokliavo valgykloje Pasvalyje.
Rugsėjo 23-iąją prie memorialo holokausto aukoms susibūrė mokiniai iš Pumpėnų gimnazijos ir Pasvalio Svalios mokyklos. Istorikas Gražvydas Bal- čiūnaitis papasakojo apie dramatiškus įvykius šiose vietose prieš 75 metus. Kas uždegė žvakę, kas padėjo gėlių ar akmenėlį su užrašytu žydišku vardu. Talačkoniuose gyvenančiai Marijai Linaburkienei ši diena kasmet ypatinga. Garbaus amžiaus moteris prisimena motinos pasakojimus apie žydo Kiršono šeimą. Teisininkas ir mokytojas Dovydas Kiršonas buvo gerbiamas žmogus mieste. Dar būdama jauna Marijos mama prižiūrėjo jo mažametes dukras, dažnai svečiavosi žydo namuose. Ir nežmoniškai išgyveno tragediją. Kurį laiką slapstęsi Kiršonai buvo išduoti ir kartu su kitais sušaudyti Žadeikių pušyne. M. Linaburkienė su vyru kasmet aplanko žudynių vietą ir iki šiol bendrauja su Vokietijoje gyvenančiais Kiršono giminaičiais.
Istorijos popietė Vaškuose
Tą ankstyvo rudens dieną Vaškų žydų senosiose kapinėse skambėjo V. Malinausko „Malda“, kurią birbyne atliko Antanas Garalevičius. Paminėjimą organizavo Pasvalio kultūros centro Vaškų skyrius. Vaškų apylinkėse yra trys vietos, kuriose, tikėtina, buvo nužudyti miestelio žydai: žydų kapinėse ir dviejose vietose Grūžių miške. Jų atminimą būrys gimnazistų ir grupelė vaškiečių pagerbė tylos minute. Renginio vedėja Aelita Garalevičienė perskaitė ištraukas iš atsiminimų apie miestelio žydų likimus. Gimnazijos mokytoja Jurgita Vaitiekūnienė papasakojo, jog žydai Vaškuose pradėjo kurtis XIX amžiuje Zvanagalos dvarininkų Dokalskių iniciatyva. Norėdami pakelti miestelio gyvenimo lygį, jie pasikvietė žydų tautybės žmonių: prekybininkų, amatininkų ir kitų. Dar XIV a. išmėginta kunigaikščio Gedimino taktika pasiteisino ir Vaškai pastebimai atsigavo. Tarpukario metais čia gyveno per du šimtus žydų. Mokytojai, gydytojai, verslininkai. Tačiau buvo ir išmaldos prašančiųjų. Turėjo medinę sinagogą beveik miestelio centre, Pasvalio gatvėje, pradžios mokyklą, biblioteką. Ir gerąjį gydytoją Gunionskį.
Nuotraukoje: Prie atnaujinto paminklo Žadeikių miške
Gražvydas BALČIŪNAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2016-11-05 „Darbe“.
