– Taip, šiuose namuose viską, kas iš medžio, pagaminau aš pats. Gėda būtų pirkti, – prisipažįsta daugiau nei dvidešimt metų Norgėluose gyvenantis Jonas Dambrauskas, kai tiesiog žavimės originaliais ir dailiais natūralaus medžio baldais.
Tačiau nagingas ir kūrybingas stalius tuoj tarsi teisinsis:
– Čia – ne baldų fabrikas, medžio darbais užsiimu tik savo malonumui. Jonas Dambrauskas – ignalinietis. Kaip pats prisimena, anuometis sovietinis gyvenimas buvo labai aiškus, bet kartu – ir labai nuobodus. Grįžęs iš armijos, dirbo Ignalinos melioracijoje ekskavatorininkumašinistu, nes tai garantavo neblogą atlyginimą šeimai išlaikyti, be to, gavo butą. Ir daug žmonių džiaugėsi tokiu užtikrintu pragyvenimu.
– Vis dėlto man šis standartinis gyvenimas buvo monotoniškas ir pilkas. Norėjau sukurti kažką savito. Todėl, kasdamas tuos melioracijos griovius, vis svajojau apie darbą, kuris būtų ir kūrybingas, ir praktiškas, naudingas. Taip galvojant susidėliojo, kad iš medžio galėčiau pagaminti ką nors gražaus, – pasakoja Jonas Dambrauskas, kaip maždaug prieš tris dešimtmečius ėmėsi realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus.
Pradėjo nuo smulkesnių drožinių – druskinių, cukrinių, suvenyrų. Vėliau jie išaugo net iki didelių spintų ir įspūdingų sekcijų.
Paklaustas, kur mokėsi, stalius atsako paprastai:
– Viskas iš savęs, iš savo praktikos. Nuo menkų darbelių, stebint, tarkim, stalo savybes, kaip iš kokių dalių suklijuoti. Noriu pats sukurti, nemėgstu nuo kitų kopijuoti. Masinė gamyba tikrai ne man. Klientas atsineša pavyzdėlį, ko maždaug norėtų, o toliau aš kuriu. Man įdomu eksperimentuoti.
Ir kaip ignalinietis atsidūrė mūsų krašte?
– Kažkas keliauja po pasaulį, o aš – po Lietuvą, – šypteli Jonas. – Neilgai dirbau Pasvalyje pas Liną Kulbį, paskui – Joniškėlio bandymų stotyje, Norgėlų žemės ūkio bendrovėje, Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Visur jau dirbau staliumi, įvairius medžio darbus, o sovietinių laikų antros klasės teisės taip ir liko gulėti stalčiuje…
Apžiūrėjęs Norgėluose parduodamą nestandartinį mūrinį namą, Jonas Dambrauskas pagalvojo, kad šioje sodyboje galės susikurti jaukų ir patogų kampelį:
– Visur lemia pinigai. Net didžiuliai pinigai. O iš tiesų viskas čia padaryta savo rankomis. Ir staliaus stakles, visą įrangą pats susikonstravau. Pirkti naują būtų labai brangu.
Staliaus dirbtuves Jonas įsirengė po namu:
– Šiose patalpose lyg ir turėjęs būti garažas, tačiau radau suverstas žemes, tik priekyje truputį prakapstyta daržovėms pasidėti. Taigi daug žemių teko išvežti, kol čia įsirengiau medžio dirbtuves. Vietos užtenka, namus ir dirbtuves šildo krosnis…
