1951-ųjų rugsėjis. Drama Banionių kaime

Kriklinių kraštą dengia Žaliosios girios sparnas. Po juo vyko pokario laisvės kovos, glaudėsi išsekę partizanai, o dabar kyla pagarbos paminklai. Atminimo liepsnelėmis prasidėjo partizano Bronislovo Stašio-Lapės pagerbimo iškilmės. Kriklinių kapinėse žvakės sužibo ant Stašių šeimos kapo, šventoriuje – prie paminklo Vyčio apygardos partizanams bei karo, pokario ir tremties aukoms. Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pakvietė susirinkusiuosius maldai Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Šv. Mišias jis aukojo kartu su Pumpėnų parapijos klebonu Domingo Avellaneda.

Kulkos pasitiko sode

B. Stašys-Lapė gimė 1924 m. Banionių kaime ir vos dvidešimties išėjo į mišką. Priklausė Vyčio apygardos Kriklinių partizanų būriui, kuriam vadovavo Petras Tamošiūnas-Simas. Kriklinių būryje buvo beveik dvi dešimtys vietinių vyrų, kiti iš tolimesnių kaimų, keletas kupiškėnų. 1944 m. Žaliojoje girioje partizanai įsirengė bunkerį ir pavadino jį „Margių prie šermukšnių takelio“ vardu. Bunkeryje nuolat negyventa, tačiau lankėsi ir laikinai apsistodavo keliolika partizanų. Tarp jų ir B. Stašys-Lapė, jau kaip vado pavaduotojas. 1945 m. rudenį enkavedistai bunkerį surado, susirėmime žuvo būrio vado P. Tamošiūno brolis Jonas (slapyvardžiu Vyturys). Kiti partizanai spėjo pasitraukti per atsarginį išėjimą. 2004 m. jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno, bunkerį atstatė.

B. Stašys-Lapė su būreliu partizanų išsilaikė iki 1951 m. Tuo metu jo tėvas jau buvo lageryje, o mama su trim vaikais – tremtyje. Beje, sugrįžusi iš tremties ji sulaukė nepriklausomybės ir mirė būdama 97 metų. Lemtingas susidūrimas įvyko rugsėjo 13-ąją Banionių kaime, Vileišių sodyboje. Jos vietoje šiandien žaliuoja giraitė, kur po Mišių suvažiavo iškilmių dalyviai. Apie tą dieną papasakojo Antanas Vileišis. Tuo metu šešiolikmetis paauglys buvo vienintelis šeimoje, išvengęs tremties. Gimtojoje sodyboje šeimininkavo svetimi – Pumpėnų malūnininko šeima. Tądien jie buvo išvykę miestelin, o į namus vakaronėn rinkosi jaunimas. Sutemus lyg tyčia sodybon užsuko grupė partizanų, galbūt ieškojo malūnininko. Lauke budėjo sargyba, pavojaus ženklas turėjo būti duotas į lango stiklą. B. Stašys paėmė armoniką… A. Vileišis per laukus dar tik skubėjo vakaronėn, kai staiga sodo pusėje išgirdo šūvius. Jie pakirto tiesiai stribų pusėn išlėkusį B. Stašį. Visiems kitiems, buvusiems troboje, pavyko pabėgti į tamsą. Rytą sode žuvusiojo kūno nebebuvo. Niekas nežino, kur jį užkasė. Artimieji kartais aplanko menamą kapavietę Gegabrastos pušynėlyje, kur stovi kuklus paminklas likimo broliams.

Gražvydas BALČIŪNAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-10-06 „Darbe“.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.