Dailininkas Vitolis Trušys savo 80-metį šventė Pasvalyje

– Rasos portretas jau gatavas. Ji labai nustebs save pamačiusi mano namuose. Esu Rasą fotografavęs Pušalote. Gana įdomus jos veidas, – išduoda dailininkas Vitolis Trušys, kai jo 80-mečio proga Pasvalio krašto muziejuje parodos pristatymą daina pradėjo Rasa Andžiuvienė.

Pušalotiečiai žymųjį kraštietį sveikina ir eilėmis, ir gėlėmis iš savo darželių, kad Jubiliatas prisimintų, kaip mama jas augino. Ir vėl dainuoja Pušaloto krašto moterų vokalinis ansamblis „Rasa“…

Vitolis Trušys – dailininkas, mozaikininkas, pedagogas. Studijavo Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Daug metų dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1974 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už mozaikų ciklą „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete buvo apdovanotas respublikine premija.

O garsaus dailininko ištakos mūsų krašte:

– Patamsėjusi pavasario sniego juosta. Pro nuogus medžius pilkuojanti medinė bažnyčia. Kelios pušaitės kapinėse. Toks pirmasis mano peizažas, nutapytas prieš daugelį metų Pušalote. Mūsų šeima Pušalote atsidūrė visiškai atsitiktinai: tėvas, smetoninės Lietuvos matininkas, vienai vasarai prieš pat 1940-uosius buvo išsiųstas žemėtvarkos darbams į Pušalotą.

Lietuvos okupacija, karas. Taip šeima Pušalote užstrigo visam laikui. Vitolis Trušys prisimena:

– Dažnai pavartau jau visai nušiurusį seną fotoalbumą. Ilgam sustoja žvilgsnis prie vienos nuotraukos: karo metų pirmokėliai, sustatyti ant mokyklos laiptų, sustingę laukia, kada iš mokytojo fotoaparato išskris žadėtas paukštelis. Prie mokytojo glaudžiasi mažytė mergaičiukė – Nijolė Baužytė, kurią visi pažįstame iš populiarios televizijos laidos „Mūsų miesteliai“. Įdomu, kad pirmoji šios serijos laida buvo būtent apie Pušalotą. Kas bepasakys, kiek išliko gyvų 1943 metų fotografijoje įamžintų Pušaloto pradinės pirmokėlių, kur išsisklaidė…

Po septynmetės būsimasis dailininkas dvejus metus mokėsi Joniškėlio vidurinėje:

– Tuomet mokykla buvo įsikūrusi Karpio dvare. Po daugelio metų, jau gyvendamas Šiauliuose, nutapiau gana didelį paveikslą, kuriame pavaizdavau Karpio dvarą iš fasadinės pusės. Mūsų, žiemgalių dailininkų, plenero dienomis Joniškėlyje dar nutapiau keletą pastelių: „Siauruko pabaiga“, „Kaštonų alėja“, „Stoties viršininkas“. Dabar Vilniuje susitinkame su buvusiais bendraklasiais, Karpio dvaro mokyklos mokiniais. Tokie susitikimai visada sužadina jausmus, prikelia praeitį – kartais džiugią, kartais slegiamą liūdesio…

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-09-20 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *