Penkiasdešimt ne „valdiškos“ meilės metų

Ar jūs prisimenate savo vaikystės darželį? Ar pamenate, kaip kvepėjo auklėtojos plaukai, koks neaprėpiamas pasaulis tilpo kiemo žaidimų aikštelėje ir kokia pasišlykštėtina buvo ant kakavos susidaranti plėvelė?.. Kiekvienas iš mūsų širdyje nešiojame vis kitokį darželį… Dažniausiai tai fragmentiniai prisiminimai, kuriuose susipynę veidai, kvapai, spalvos… Dalykai, kuriuos sunku nupasakoti žodžiais ir kuriuos savo pokalbiuose dažniausiai apibendriname kaip kažkas jaukaus, švelnaus, gero…

Ko gero, dalis šias eilutes skaitančių žmonių niekada nelankė darželio ir pačias svarbiausias tiesas sužinojo „gyvenimo universitetuose“, na, dar, galbūt, pradinėje mokykloje. Toje pačioje, kuri buvo įrengta didesnėje kaimo gryčioje, kur tualetas buvo kieme ir vienoje klasėje sėdėjo visų keturių skyrių vaikai. Kas piešė, kas rašė, kas garsiai skaitė ar prie lentos sprendė uždavinius. Kas galėtų patikėti, tačiau tas „gryčios mokyklas“ baigę vaikai užaugo normalūs, tvarkingi ir pareigingi piliečiai. Kaip jiems tai pavyko be integruotų programų, europinių projektų, adaptuoto diferencijavimo, savęs įsivertinimo ir IT technologijų taikymo, dabar, ko gero, nepasakys jau niekas…

Nuo pavasario iki rudens viena pagrindinių televizijos žinių temų – vaikų darželių trūkumas didžiuosiuose miestuose. Ir kas tik ten nedaroma: renovuoja ir didina senus darželius, stato naujus, kompensuoja lankymą privačiuose, kuria įvairiausias išmanias sistemas, kurios turėtų suvaldyti ir sutvarkyti norinčių patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas srautus. Kiek besistengtų, tačiau, žiūrėk, koks tūkstantis bamblių vis tiek lieka „ant ledo“.

Tokia „Vilniaus Lietuvos“ realybė. „Kitoje Lietuvoje“ uždaromos darželių grupės ir pradinės mokyklos. Jei kažkada pedagogo profesija provincijoje buvo užtikrintos ateities, prestižo ir aplinkinių pagarbos garantas, šiandien tai nežinomybės simbolis.

Dažnai „Darbo“ puslapiuose rašome apie įvairiausius mūsų rajono švietimo įstaigų jubiliejus, tik ne visada pasakome, jog už paradinės šventės pusės slypi neužtikrintumas ir dvejonės dėl ateities. Tokia senstančios visuomenės ir nesuvaldomos emigracijos pasekmė.

Ko gero, būtent todėl apie pavasarį vykusį Narteikių mokyklosdarželio „Linelis“ penkiasdešimties metų sukaktį rašau tik dabar – rudenį. Tiesiog norėjosi patikrinti, ar ta euforija ir tos viltys, kuriomis visą gegužės mėnesį gyveno „Linelis“, pasitvirtino.

Ramūs dėl savo ateities

Kiekvieną rytą šalia Joniškėlio bažnyčios sustojęs geltonasis autobusiukas „pasikrauna“ nemažą pulkelį vaikų. Tik važiuoja jis ne kairėn, link Gabrielės PetkevičaitėsBitės gimnazijos, o dešinėn – į už trijų kilometrų esančią mokyklą- darželį „Linelis“. Vaikai iš Švobiškio, Sabonių, Šiukštonių, Pantakonių, Stačiūnų, Nareikonių rieda į mokyklėlę , kurią dauguma nuoširdžiai vadina antraisiais savo namais. Jau trečioji „Linelio“ auklėtinių karta, kaip ir jų tėvai ar seneliai, varsto tas pačias duris. Iš viso per pusę amžiaus mokykladarželis į gyvenimą išleido daugiau nei 600 vaikų.

1966 metais prie Joniškėlio I. Mičiūrino tarybinio ūkiotechnikumo buvo įkurtas vaikų lopšelis-darželis, kuriam vadovavo Jadvyga Simonaitienė. Nuolat besiplečiančiai ir daugybę jaunų specialistų pritraukiančiai mokyklai tiesiog trūks plyš buvo reikalinga ikimokyklinio ugdymo įstaiga. Jai buvo skirti kambariai senajame, istoriniame, dar Karpių statytame žemės ūkio mokyklos korpuse.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-09-06 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *