Deimantinę porą sieja meilė iš pirmo žvilgsnio

– Susipažinom 1955 metų gegužės mėnesį. Aš jį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tuomet Panevėžy buvau įstojusi į mechanizacijos mokyklą mokytis traktorininke. Ir ten sutikau Vincą. Turbūt aš jam taip pat kritau į akį, nes greitai per draugą pasiekė Vinco laiškelis: „Norėčiau susipažinti iš arčiau“. Atsakiau: „Aš nieko prieš“, – daugiau nei prieš šešis dešimtmečius lemtingą pažintį prisiminė Nakiškiuose gyvenanti Danutė Aleliūnienė-Ragelienė.

Šią savaitę, rugsėjo 9-ąją, sukanka šešiasdešimt metų, kai Danutė Barbora Čirgelytė ir Vincas Aleliūnas-Ragelis susituokė Kriklinių bažnyčioje.

Beje, kodėl tokia neįprasta dviguba pavardė? Tai irgi netikėtai įdomi istorija. Vincas kilęs iš Panevėžio rajono Maženių kaimo, kuriame gyveno daug Aleliūnų, todėl kiekvienas turėjo pravardę. Kadangi Vinco senelis grojo ragu, tai jį vadino Rageliu.

Kai 1904 metais krikštijo Vinco tėvelį, kunigas paklausė, kurio čia Aleliūno vaikas. Jam paaiškino, kad Ragelio. Kunigas metrikų knygoje taip ir pasižymėjo: Aleliūnas-Ragelis. Todėl ir oficialiuose dokumentuose buvo įrašyta ši dviguba pavardė.

– Taigi ir mano dokumentuose pilna pavardė – Danutė Barbora Aleliūnienė-Ragelienė. Kas nežino šios istorijos, pamatęs tokį įrašą, galvoja, kad čia mano dviejų vyrų pavardės. Ir dar tarsteli – kita nė vieno neturi, o ji abiejų vyrų pavardes pasilikusi, – juokiasi Danutė. – Mūsų vaikų dokumentuose rašė jau tik vieną Aleliūnų pavardę.

Danutė Čirgelytė-Aleliūnienė gimė ir augo Kriklinių kaime:

– Mamytė mus, tris dukras, augino viena. Tėvelį paėmė į frontą ir tą pačią naktį gimė ketvirtoji mergytė. Jis dar trumpam buvo grįžęs, skubėjo mažąją pakrikštyti, tėvelis įdėjo Emilijos, kaip ir mūsų mamytės, vardą. Tačiau trejų metukų Miliutė mirė, o tėvelis žuvo Liepojoje. Aš jį gerai atsimenu, nes buvau aštuonerių metų, viena sesuo metais vyresnė, kita – trimetė. Tėvelis Jonas Čirgelis buvo kilęs iš tos pačios Kriklinių parapijos – miškais apaugusio Mitabynės kaimo. Mūsų šeima gyveno jau Krikliniuose, prie bažnyčios.

Žuvus tėvui, Danutės motina su mažametėmis dukromis vargo viena.

– Buvom bežemiai, tad nuo aštuonerių metų pas ūkininkus ganiau avis, karves. Šeimininkai nebuvo blogi, bet vis tiek išeidama mamytei vis verkdavau ir verkdavau, – prisipažįsta Danutė, kad duoną uždirbdavo būdama dar visai vaikas.

Nuo keturiolikos metų kolūkyje pradėjo rankom melžti karves, vėliau ėjo į laukininkystę.

– Buvo labai sunku, nors jau žengiau į mergystę. Buvau devyniolikos metų, kai laikraštyje perskaitėm skelbimą apie galimybę Panevėžio mechanizacijos mokykloje metus mokytis traktorininke. Mokėjo 260 rublių stipendiją, davė bendrabutį ir skyrė maitinimą. Mamytė įkalbėjo eiti mokytis. Ir vėl verkiau važiuodama į Panevėžį. Bet kur aš daugiau galėjau mokytis, baigusi tik keturias klases, – prisimena Danutė Aleliūnienė.

Iš tiesų traktorininke ji nedirbo nė dienos, tačiau būtent Panevėžio mechanizacijos mokykloje sutiko savo meilę. Danutė ir Vincas draugavo metus.

– Po mokslo Panevėžyje grįžau į Kriklinius ir dirbau kolūkio laukininkystėje, – pasakoja aštuoniasdešimtmetė nakiškietė.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-09-06 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.