Šių laikų magelanai užsuka ir į Pasvalį

Nuo to laiko, kai žmogus išlipo iš medžio ir tvirtai atsirėmė į žemę, kelionės tapo jo kasdienybe. Iš pradžių artimesnės, paskui tolimos. Žmogus keliavo ieškodamas maisto (dabar maistas ateina pas žmogų). Tačiau laikai pasikeitė ir modernioji žmonija blaškosi po pasaulį visai kitais reikalais. Darbas, laisvalaikis… Gyvenant provincijoje atrodo, kad tai kažkur kitur, toli. Tačiau neįprasti keliautojai užsuka ir į mūsų kraštą.

Trise aplink Baltiją (įskaitant šunį)

Ar kada nors susimąstėte, kiek toli buvote nuėję, arba kiek galėtumėte? Iki darbo, parduotuvės, pas draugą, po parką. Ir atgal. Kaip nors. O kaip jums, pavyzdžiui, 4 tūkstančiai kilometrų? Beprotiška. Klaiku. Neįmanoma. Kitaip mano jaunų vokiečių pora, šeštadienio popietę sutikta ties Vytartų dvareliu. Tiesa, jie buvo trise, tačiau šuo veikiausiai neturėjo pasirinkimo ir sekė paskui šeimininkus į jam visiškai beprasmę kelionę. O prasmė – tiesiog apkeliauti Baltijos jūrą. Prieš tris mėnesius palikę Berlyną, žygeiviai perėjo Lenkiją ir vos keliolika kilometrų teliko iki Latvijos. Gerai angliškai kalbanti mergina atskleidė, jog tai jau antroji jų kelionė pėsčiomis. Prieš keletą metų nukeliavo į Rumuniją. Tvirti žygio batai, masyvios kuprinės ir vienratis karutis. Tokie žmonės pas mus neįprasti. Ir dar šuo, drauge iškeliavęs iš Berlyno, tačiau jau senas ir vargu ar sugrįšiantis į gimtinę. Naktimis jis saugo palapinėje besiilsinčius žygio draugus. Pasak keliautojų, pasistatyti palapinę Lietuvoje išties paprasta – statyk nors čia pat. Tuo tarpu Vokietijoje tuoj atskrieja policija, nes pilietiška visuomenė nesnaudžia. Žmonės mūsų šalyje geri, paslaugūs, vaišingi, o štai Lenkijoje paprasto vandens ne visada pavykdavę išprašyti. Norom nenorom prisimeni senolių pasakojimus apie karą, kai žmonės Lietuvoje sutiko vokiečius kaip išvaduotojus. Kitaip buvo Lenkijoje. Gal čia tik liūdnas sutapimas.

Kelionė tik prasidėjo, todėl rimtesnių incidentų kol kas nebuvo. Vokiečiai keliauja ne didžiaisiais keliais, o per miestelius ir kaimus, tokius kaip Pušalotas, Mikoliškis. Pasvalyje pernakvoję ir papildę maisto atsargas jie pasuko link Tetirvinų, sieną kirs (dabar jau kirto) ties Kiemėnais.

Gražvydas BALČIŪNAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-07-30 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *