Taip būna tik Joniškėlyje

„Už joniškėliečius! Už Joniškėlio miestą! Už Lietuvą!“ – trimis patrankos salvėmis skelbiama 410- ojo Joniškėlio gimtadienio pradžia. Šalia miesto Angelo susirinkusi minia rikiuojasi į margaspalvę klegančią koloną.

Kiekvienais metais trečiąjį liepos savaitgalį vykstanti miesto šventė sukviečia žmones iš pačių tolimiausių kraštų, tad nereikia stebėtis, kad būtent tą dieną vyksta įvairiausi klasės, studijų draugų giminių susitikimai.

Kolonoje regiu ir savo kaimyną, ir seniai nematytą klasės draugę, ir iš Airijos savaitei parlėkusį pažįstamą. Kas aplankyti tėvų, kas pas draugus, o kas tiesiog – į miesto šventę. Daugybė jaunimo. Iš pirmo žvilgsnio – svetimi ir nepažįstami. Tačiau pažvelgus atidžiau, jų veiduose išvystu kažkur matytus bruožus. O kai prieina mama ar tėtis, nežinia išsisklaido tarsi rūkas – tai svetur gyvenančių joniškėliečių vaikai…

Žygiuojame centrine Vytauto gatve. Praeiname seniausią Lietuvoje, prieš du šimtus metų Vilniaus universiteto įkurtą Joniškėlio ligoninę. Būtent čia, po Petkevičių šeimą menančiais devyniolikto amžiaus pradžios skliautais, tądien vyko unikali paroda „Joniškėlio krašto istorija Vilniaus universiteto bibliotekos dokumentuose“. Tie, kas rado laiko ją aplankyti, buvo nustebinti ne tik retais, didžiąją Lietuvos istoriją menančiais dokumentais, bet ir neįtikėtinai informatyviu Eugenijaus Petrovo pranešimu. Iš Meškalaukio kilęs Nepriklausomybės akto signataras keletą pastarųjų metų tyrinėja Joniškėlio ligoninės istoriją, tad susirinkusiesiems pažėrė krūvą intriguojančių faktų apie šią seniausią iki šiol veikiančią medicinos įstaigą. Svečias pažadėjo, jog su išskirtine Joniškėlio ligoninės praeitimi netrukus galės susipažinti ir visa Lietuva – jis rengia knygą, kuri pasaulį turėtų išvysti per ateinančius du metus.

Eisena juda tolyn. Jos priešakyje – baikerių kolona. Kurtinantis plieninių žirgų riaumojimas žadina miestą iš popietinio snaudulio ir dar kartą primena – mieste šventė!

Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę panteone prisimename nelengvas, tačiau nuotykių ir avantiūrizmo kupinas mūsų prosenelių kovas. Pasvalio savanorių kuopos šaulių salvėmis pagerbę žuvusiuosius, patraukiame į miesto sodą.

Kasmet joniškėliečiai pagerbia labiausiai miestui ir kraštui nusipelniusias asmenybes. Tiems, kurie savo gyvenimą ir darbą atidavė Joniškėliui, suteikiamas Garbės piliečio vardas. Nors iki paskutinės akimirkos stengiamasi išlaikyti paslaptį kam atiteks šis garbingas titulas, šiemet nugalėtojo vardas buvo aiškus jau gerokai prieš šventę.

Kažkada jis save įvardijo kaip meilės tremtinį, tačiau į Aukštaitiją atvykęs žemaitis čia surado ne tik mylimą žmogų. Šis kraštas tapo neatsiejama jo gyvenimo ir kūrybos dalimi. Šio žmogaus dėka Joniškėlis tapo Šiaurės Lietuvos perlu. Poetas, išradėjas, Joniškėlio krašto bendruomenių asociacijos  prezidentas, buvęs ilgametis miesto seniūnas. Tai – Steponas Rimkus. Būtent jam šiais metais atiteko Joniškėlio miesto Garbės piliečio regalijos. Kad asmenybė verta šio titulo, buvo galima pajusti ir girdint džiaugsmingas susirinkusios minios ovacijas.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-07-28 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *