Prie Henriko Algio Čigriejaus kapo ištikimai budės žvirbliai

Vilnių liepos 1-ąją alino karštis, kurį kiek sutramdė iš pasalų užklupęs gausus, bet trumpas lietus. Tokią kontrastingą dieną netekome poeto, prozininko, vertėjo Henriko Algio Čigriejaus, dar vieno iškilaus kraštiečio, kuriuo didžiavosi visa Lietuva. Jo kūrybos ir įkvėpimo šaltinis buvo mūsų kraštas, o kūrinių prototipais yra tapę daugelis jame sutiktų žmonių. Pavasario, žvirblių ir knygų mylėtojas, niekad nepamiršęs gimtosios žemės ir mūsų tarmės, – toks buvo H. A. Čigriejus, kurį vakar priglaudė vėsi Antakalnio kapinių žemė. Čia jau trejus metus ilsisi kūrėjo žmona. Šeimos kapą puošia ant paminklo sutūpę du žvirbliai, kurie, rodos, netrukus atgis, ims čirkšti ir dūkti…

H. A. Čigriejus buvo vienas tų, kuriuos likimas lėmė sutikti. Pirmą kartą – irgi karštą 2012 metų vasaros dieną. Galbūt netgi liepą. Dažnai stebėdavausi, kaip toks pripažintas rašytojas gali būti toks paprastas. Šis būdo bruožas turbūt paaiškina ir meilę žvirbliams. Abu siejo paprastumas. Tačiau jis jokiu būdu nereiškė prastumo. Tai H. A. Čigriejus liudijo savo asmeniu. Neišvaizdų čiulbuonėlį su žinomu rašytoju vienijo ir dar kai kas: „Jis man malonus paukštelis todėl, kad yra optimistas, niekada nenusimenantis. Manau, ir aš panašus.“ Paprasti ir H. A. Čigriejaus kūriniai. Juk toks ir būna genialumas. Paprasta, kas genialu. Kas genialu, tas paprasta.

Su garsiuoju rašytoju sutarėme susitikti rūmuose, kur įkurta Lietuvos rašytojų sąjunga. Turbūt vietą jis pasirinko neatsitiktinai, nes jai priklausė nuo 1977 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusi kelias H. A. Čigriejaus knygas, nominavusi Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Be to, mėgdavo dažnai čia užsukti ir sutiktus bičiulius pralinksminti kokia nors smagia istorija.

Į mūsų susitikimą kraštietis atėjo nešinas tamsiu, jau nebenauju portfeliu. Interviu metu paaiškėjo, kodėl rašytoją lydi šis portfelis: „Visur vaikštau su savo rankraščiais. Net miegant jie guli šalia. Į galvą bet kurią minutę gali kas nors šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau.“

H. A. Čigriejus buvo kuklus. Nors 2011 m. įvertintas aukščiausiu kūrėjams skiriamu apdovanojimu – Nacionaline kultūros ir meno premija, tačiau teigė jos nesureikšminantis ir netgi pašmaikštavo, kad, gavęs tokį apdovanojimą, tam tikra prasme gauni plaktuku per galvą. Įdomus palyginimas. Kraštietis prisipažino, kad jį dažnai lydėjo abejonė. Netgi gavęs minėtą premiją, abejojo, ar buvo vertas, ir teigė, kad yra labiau jos nusipelniusiųjų. Vis dėlto jautė padėką ir Pasvalio žemei, jos molynams. „Kai sužinojau, kad esu įrašytas tarp galimų laureatų, norėjau paprašyti, kad mane išbrauktų. Žmona sako: „Neik. Nei pats siūleisi, nei ką. Kaip bus, taip bus.“ Tai dvilypis jausmas: iš vienos pusės savotiškas džiaugsmas, iš kitos – kirba abejonė“, – prisipažino. Nacionalinė kultūros ir meno premija kraštiečiui skirta už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-07-05 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.