Kai Rimas Vaitkevičius Pasvalyje savo šešių arų sode praėjusį rudenį išrausė bene tris tranšėjas, kaimynas šmaikštavo – gal jis čia ruošiasi kokį naftotiekį tiesti.
Iš tiesų Rimas ruošė dirvą šilauogėms sodinti. Iš Guodžių durpyno atsivežė didelę mašiną durpių, kurias supylė į iškastas gilias vagas. Taip pigiau, nes perkant durpes parduotuvėje, gal ir pusės tūkstančio eurų nebūtų užtekę.
– Durpes maišiau su pjuvenomis dėl dirvos rūgštingumo. Pjuvenos turi būti eglinės arba pušinės, tik jokiu būdu ne lapuočių medžio, – aiškino Rimas.
Ir štai šiemet anksti pavasarį jis pasodino daugiau nei keturiasdešimt krūmelių vienuolikos veislių šilauogių. Tai ir savotiškas eksperimentas, kaip kuri veislė augs, derės, peržiemos, bus atspari ligoms.
Šiomis sparčiai populiarėjančiomis uogomis Rimas susidomėjo jau senokai, prieš gerus dešimt metų, o apskritai augalais – dar anksčiau.
– Esu dirbęs „Saimetos“ įmonėje ekspeditoriumi, tad dažnai veždavom produkciją į įvairias muges, kuriose pagavęs kokią minutę pralėkdavau apžiūrėti sodinukų…
Pomėgis sodininkauti visiškai atsiskleidė, kai prieš devynerius metus nusipirko šį sodą. Tiesa, iki tol jame tradiciškai buvo dirbama žemė ir sodinamos įprastos daržovės. Buvo namelis, augo dvi obelys ir kriaušė. Dabar nebeliko nė vieno senojo vaismedžio.
– Vienos obels buvo neskanūs obuoliai, o baltiniai visi iškrisdavo, tad ir iš tos obels nieko gero, – sodo pertvarkymo darbus prisiminė Rimas. – Mes taip pat už Pasvalio parko turėjom tradicinį daržą, kuriame auginome bulves, morkas, burokėlius…
Vis dėlto, kaip prisipažįsta sodininkas mėgėjas, norisi, kad sodas teiktų ne tik naudos, bet ir būtų malonu širdžiai.
– Šioje vietoje buvo suarta žemė, o dabar – žolytė, po to sodinome pušų, tujų. Čia jau žmonos dizainas. Jai labai patinka pušys, – pastebi Rimas.
Tačiau jis pasistatė jaukią pavėsinę, ir su įvairiais augaliukais mėgsta eksperimentuoti – kažkas iššalo, kažką ligos užpuolė, vietoj jų sodina kitus.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-07-02 „Darbe“.
