Sudėlioti į straipsnelį šiuos savo pamąstymus paskatino keisti dalykai. Manau skaitytojas, su kuriuo tai nesusiję, skaniai pasijuoks. O tūlas bendrapilietis, kuris supras, kad kalbama apie jį, tenesupyksta, bet giliai tepamąsto.
Nors kalendorinė vasara dar neįpusėjo, tačiau astronominė – jau. Saulutė jau keliauja atgalios, brandindama derlių miškuose, soduose, daržuose, ūkininkų laukuose. Vienas uogas keičia kitos, žiūrėk, ir soduose bei daržuose bus ko paskanauti, žiemai pasidėti.
Gamta augina bei nokina derlių ir ūkininkų laukuose. Nors drėgmės Dievulis ir pašykštėjo, vis dėlto tikimės, kad derlius bus neblogas. Žinoma, kas Dievo – Dievui. Nieko nepadarysi. Savo dalį pasiims ir gamta. Tai stirna ką nors nugrauš, tai briedis, žiūrėk, kai kur ir šernas pasidarbuos. Taip jau surėdyta.
Tačiau ne pirmi metai stebime naujai atgimstantį seną, dar kolkozmečiu gyvavusį reiškinį. Mūsų laukus, apsėtus žirniais, lanko ir tie, kam nederėtų jų lankyti. Tai mūsų bendrapiliečiai – mėgėjai pasižirniauti, nors jie nei sėjo, nei augino. Deja, tokie žmonės žirnius ne tik skina, bet ir nusiaubia pasėlius. Jų nėra daug, tačiau padaryta žala – milžiniška. Tiesa, materialinė žala gal ir nėra tokia didelė. „O kokia žala tada milžiniška?“ – paklausite. Apie tai ir noriu pasidalinti mintimis su Jumis.
Kreipiuosi į Tave, mielas žmogau, kuris užsinorėjai pasižirniauti pas ūkininką. Prieš brisdamas į žirnių pasėlį, gerai pagalvok, o tada jau spręsk. Mes, ūkininkai, neturim galimybių nei nuolat stovėti prie laukų, nei saugoti jų.
Visą straipsnį skaitykite 2016-07-02 „Darbe“.
V. JANUŠONIS
