– Tėveliui buvo brangus šis kraštas, nors man daug apie savo giminę nekalbėjo, tik prisimindavo žuvusį brolį Juozapą, karininką. Kai 1989 metais pirmą kartą lankiausi jo tėviškėje Pantakonių kaime, ant Mūšos kranto, iš gimtinės tėveliui pasiunčiau nuotraukų, – prisiminė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoje pristatė savo knygą „Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius“.
Taigi susitikime prisimintas ir kardinolo tėvelis – diplomatas dr. Stasys Antanas Bačkis, kurio šiemet minimos 110-osios gimimo metinės.
Bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė džiaugėsi, kad į susitikimą mūsų krašto žmonės taip gausiai susirinko:
– Kardinolas Audrys Juozas Bačkis Pasvalyje lankosi po trylikos metų.
Su broliu Ričardu Bačkiu, buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, mūsų krašte jis lankėsi 2003-iųjų vasarą. Tuomet susitiko visa Bačkių giminė. Užsuko ir į senąsias Joniškėlio kapines, kur palaidoti seneliai Elžbieta ir Juozapas Bačkiai.
– Šiame krašte nemažai Bačkių giminaičių, pusbrolis Jonas susirašinėjo su tėveliu, nors anuomet palaikyti ryšius buvo pavojinga. O aš buvau pasinėręs į darbus ir giminaičius truputį primiršau. Bet džiaugiuosi grįžęs, – šiandien prisipažįsta svečias.
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio knyga pristatyta kol kas tik Vilniuje ir Kaune. Ir štai – Pasvalys.
– Manau, kad ši knyga yra dovana ir visai Lietuvai. Mat ji kalba balsu žmogaus, kuris kelionei iš Kauno į Vilnių sugaišo ne valandą ar pusantros, kaip mes esame įpratę, bet ištisus dešimtmečius, nes jo kelio stotelės buvo ne Žiežmariai, Vievis ir Grigiškės, o Paryžius, Roma, Manila, San Chosė, Ankara, Lagosas, vėl Roma, galiausiai – dar ir Haga. Kelionės pradžioje šis žmogus matė gyvą Juozą Lukšą-Daumantą, kažkada pietavo su Ronaldu Reiganu, kalbėjosi su Česlovu Milošu, lankėsi net Kremliuje pas Michailą Gorbačiovą. Tiesą sakant, nežinau, ar Lietuvoje yra kitas tokio akiračio ir patirties žmogus, – teigia poetas, vertėjas Antanas Gailius, kuris ir kalbino kardinolą Audrį Juozą Bačkį.
– Smalsus Gailius, spontaniškai atsakinėjau į jo klausimus. Kai ką ir primiršau. Į pasą žiūrėjau, kad suskaičiuočiau, kiek kartų buvau Lietuvoje. O pats tingiu rašyti, nemoku rašyti, tai ne mano charizma, – tikina knygos herojus. – Mano kalba nėra lietuviškai elegantiška. Jo tėvas Stasys Antanas Bačkis, jauniausias iš šešių vaikų, diplomatinę veiklą Lietuvoje pradėjo 1930 metais, o nuo 1938- ųjų – užsienyje: Paryžiuje, vėliau – Vašingtone. Į Prancūzijos sostinę Bačkių šeima išvyko, kai Audriui Juozui buvo metukai, jo broliui Ričardui – treji.
– Gyvenant ne Lietuvoje, dėka tėvelių galima išlaikyti lietuviškumą. Tai aktualu ir dabar emigracijoje. Namie tik lietuviškai buvo galima kalbėti. Mama bardavo, jei namuose su broliu šnekėdavom prancūziškai, – prisimena kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kaip mama vasarą versdavo rašyti diktantus, nors nelabai patiko sėdėti ir vėl dirbti, kai kiti tik žaidžia…
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-06-28 „Darbe“.
