Krinčine – Vytauto Mačernio poezijos dvelksmas

Svaigūs baigiančio nužydėti jazmino žiedai, medžių ir vėjo simfonija, kartkartėmis šyptelinti saulė bei pripažintų kūrėjų poezija birželio 18 dieną pasitiko atvykusiuosius į Krinčiną, Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių sodybą. Čia surengta jau 22-oji poezijos šventė „Krinčino verdenės“. Joje ne tik tradiciškai prisimintas poetas Eugenijus Matuzevičius.

Skirtingo likimo poetai

„Birželio 5 dieną sukako 95 metai, kai Šarnelėje, mums tolimoj Žemaitijoj, gimė poetas Vytautas Mačernis. Šios „Krinčino verdenės“ tebūna skirtos jo atminimui, nors birželis mus čia kasmet sukviečia su Eugenijaus Matuzevičiaus vardu atmintyje. Jie abu – beveik tos pačios kartos žmonės, abu „žemininkų“ kartos atstovai, tiktai vienas priimtas į išeivijoje išleistą antologiją „Žemė“, davusią vardą istorinėje / politinėje suirutėje brendusiems poetams, o kitas, likęs sovietinėje Lietuvoje, nevadinamas tuo vardu. Eugenijus labai rūpinosi bičiulio pagerbimu 1991-aisiais, kai minėtos jo 70-osios gimimo metinės, tad poetui patiktų, kad šiemet prisimename Vytautą Mačernį“, – įžanginį žodį tarė šventės vedėja, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Grubinskienė.

Ji pakvietė uždegti „Krinčino verdenių“ pradžią simbolizuojantį aukurą. Ugnį įžiebė poetas, vertėjas, Pasvalio krašto garbės pilietis Vladas Braziūnas, jo žmona, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto docentė Alma Braziūnienė ir biržietis žurnalistas, literatas, kraštotyrininkas Algirdas Butkevičius.

„Šalia Mačernio“

Į šventę atvykęs Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius teigė mėgstantis V. Mačernio kūrybą, su kuria supažindino mokytojas Romualdas Paškevičius, tačiau šiuo metu skaitantis kitus autorius. Svečiui įstrigusios rašytojo, vienuolio benediktino, teologijos daktaro Anselmo Grüno mintys apie kalbą, kuriomis pasidalijo su susirinkusiaisiais: „Šiame pasaulyje žmonių kalbėjimas tapo šaltas ir ne iš širdies. Šnekame daug ir gudriai, bet nėra tos kalbos šilumos. Manau, kad poezija yra kalbėjimas iš širdies. Džiaugiuosi, kad dar šnekame širdžių kalba.“

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-06-23 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *