Senojo Pasvalio parko puoselėtojo širdis sustojo lageryje

Vartau ir pervartau dvi knygas: viena skirta žymaus agronomo Alfonso Žukausko (1896–1972) atminimui, išleista jo gimimo šimtmečio proga. Jai atsirasti daug padėjo jo sūnus akademikas Algirdas Žukauskas (1923–1997), neblaivaus nedorėlio mirtinai partrenktas kelyje rytų Lietuvoje.

Antroji gausiai iliustruota knyga – „Pasvalio krašto karžygiai“. Ją 2015 metais kruopščiai parengė žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Leidinį finansavo dr. Pranas Kiznis. Joje pateikta plati vieno iš Pasvalio parko ugdytojų – Kazio Petkevičiaus – gyvenimo apžvalga.

Jau minėto Alfonso Žukausko atminimui skirtoje knygelėje jo paties aprašomas – ir gana – detaliai – Pasvalio parko įkūrimas. Tačiau jame niekur neminimas Kazys Petkevičius. Galbūt dėl to, kad jo dalyvavimas pačioje parko sodinimo pradžioje buvęs epizodinis. O gal ir dėl to, kad Alfonsas Žukauskas žinojo tragišką savo vienminčio likimą tremtyje. Suprato ir tai, kad apie jį geriau nutylėti.

Tačiau K. Petkevičiaus nuopelnų neužmiršo senieji pasvaliečiai ir pageidavo juos priminti „Darbo“ laikraštyje. Kaip sakoma – geriau vėliau, negu niekad. Ypač, kai po ranka Viliaus Kavaliausko knyga.

Sodybėlė Pumpėnų gatvėje

Būsimo majoro K. Petkevičiaus tėvai buvo Pasvalio ūkininkai. Šeimoje augo dvi seserys ir du broliai. Vienam jų, Kazimierui, gimusiam 1899 m. lapkričio 9 d. Pasvalyje, tėvai paliko sklypą Pumpėnų gatvėje (dabar – Nepriklausomybės gatvė), kur sūnus ilgainiui pasistatė medinį namą su kolonomis, tada žymėtą 31- uoju numeriu. Bet ne iš karto.

Dar septyniolikmečiui jam teko paragauti mokytojo duonos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jaunuolis pradėjo mokytojauti liaudies mokykloje, netgi baigė kaizerinių okupantų surengtus kursus mokytojams (juose mokėsi ir Kazys Binkis).

1918 m. rudenį baigėsi įkyrėjusi okupacija. Kazys įstojo į Panevėžio gimnaziją, o netrukus – savanoriu į kariuomenę. Buvo pulko raštininkas Panevėžyje. Netrukus – karo mokykla Kaune ir jaunesniojo karininko laipsnis. Kovos su lenkais, sužeidimas prie Širvintų. Už narsą – 1-ojo laipsnio Vyties kryžius. 1925 m. suteikiamas vyresniojo leitenanto laipsnis ir pavedama vadovauti Panevėžio šaulių XII rinktinei, 1929 m. – jau kapitonas, o 1935 m. vasarį – majoras. Tačiau dėl susilpnėjusios sveikatos tenka išeiti į atsargą.

Gyvenant Pasvalyje jam nuolat rūpėjo parkas: ne tik papildymas, plėtimas, bet ir tikras ugdymas to, kas su inteligentais talkininkais ir visa miestelio visuomene gražiai 1923 m. pavasarį pradėta…

Pasvalyje su žmona akušere Eugenija pasiėmė auginti dukterėčią. Darnioje šeimoje gyvenimas klostėsi gražiai – be konfliktų, be barnių ir triukšmo. Vėl manė sugrįžti prie mokytojo darbo. Deja…

Nuotraukoje: K. Petkevičius su žmona Eugenija

Albinas KAZLAUSKAS

Visą straipsnį skaitykite 2016-06-14 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.