Sukaktis be šventinių tostų…

Rytiniame Kiemėnų kaimo pakrašty prašalaičio dėmesį patraukia išraiškingas skulptoriaus Arūno Grušo iš ąžuolo išdrožtas koplytstulpis, skirtas čionykštei pradžios mokyklai, įrašiusiai svarbius puslapius į Pasvalio krašto švietimo istoriją. Jos švietėjiška veiklos pradžia šiemet ženklinama reikšminga sukaktimi – šimto penkiasdešimt metų skaitline…

Devynioliktame amžiuje po dviejų sukilimų, carizmui panaikinus parapines mokyklas, uždarius Pumpėnų karmelitų vienuolyną ir prie jo veikusią mokyklą, šiame regione buvo likę tik keli švietimo židiniai. Girsūduose veikė slapta lietuviška mokyklėlė ir Joniškėlyje vieša pradinė, orientuota į žemės ūkio mokyklos profilį. 1864–1865 m. caro valdžiai valsčiaus centrus iškėlus į mažas gyvenvietes, juose pradėta formuoti valdiškų mokyklų tinklą. Naujai įkurtame Kyburių valsčiuje 1866-aisiais pradinė atidaroma Kiemėnuose. Daug kur Lietuvoje mūsų tautiečiai sunkiais spaudos draudimo laikais į šias mokyklas žiūrėjo skeptiškai, kaip į rusifikacijos židinius. Tačiau Kuršo (pasvalietiška tarsena Kurliandijos) gubernijos pasienyje įkurta pradinė mokinių nestokojo, nes pragmatiški kiemėniečiai jos mokymo programą sumaniai papildė savąja – alternatyvine. Anot senolės Marijonos Pūraitės-Juknevičienės (1860–1950), valdiškoje mokykloje visos pradinio mokslo žinios, išskyrus tikybos pradžiamokslį, mokiniams buvo dėstomos rusų kalba, o popamokinėmis valandomis kaimo daraktoriai Domicėlė Rudienė ir Jonas Magelinskas juos mokindavo lietuviško rašto, supažindino su Lietuvos istorija, dailiąja raštija. Tai tęsėsi iki 1905 m., kai mokykloje ėmė dirbti lietuvis mokytojas A. Kaunas.

Kiemėnų pradinę lankė ir atokesnių kaimų – Deveitonių, Gripkelių, Namajūnų, Velžių, Žižmių – vaikai, kuriems tėvai mokslo mėnesiais nuomodavo trobos kampą pas šio sodžiaus gyventojus. Žinios, įgytos mokykloje ir už jos sienų, jaunajai kartai padėjo prasmingiau įsitvirtinti gyvenimo kelyje ir svarbiausia – buvo išsaugota jos tautinė savimonė. O kelių, dažniausiai labiau pasiturinčių šeimų vaikai su rusiškos pradinės pažymėjimu, be jokių trukdžių toliau tęsė mokslus netoliese esančioj Bauskės komercinėj mokykloj, Mintaujos gimnazijoje ir kitose – net jūreivystės – mokyklose. Turbūt Pasvalio krašte nerasime antros pradinės, kuri caro valdžios laikais būtų išleidusi tokį solidų būrelį auklėtinių, toliau tęsusių mokslus ir tapusių iškiliomis, enciklopedinėmis asmenybėmis, kaip Kiemėnų. Tai velžietis prelatas Kazimieras Jasėnas, „Visuotinės meno istorijos“ tritomio autorius, lietuviškų draugijų Mintaujoje (Jelgavoje) kūrėjas; jo brolis Simonas – garsus Rygos fotografas; iš Namajūnų kilęs diplomatas, karinis ir politinis veikėjas Kazys Škirpa; gripkelietis keliauninkas, antropologas, knygų serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ autorius Antanas Poška; trys kiemėniečiai: Maskvos kalnakasybos instituto auklėtinis, Linkuvos gimnazijos mokytojas Mykolas Lekūnas, pirmojo Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonas Antanas Kaškelis (gimęs Kiemėnų dvare) ir aukšto rango sovietų kariškis Juozas Miliūnas bei iš Baltpamūšio kilęs įžymus sovietų chemikas Rudolfas Ūdris… Beje, pastarųjų dviejų likimai Sovietuose baigėsi tragiškai – žūtimi… Pagaliau 1918 m. Kiemėnuose ima veikti lietuviška pradžios mokykla. Nuo jos atidarymo beveik keturiasdešimt metų čia dirbo pasišventę pedagogai Sofija ir Antanas Rudžiai, išleidę į gyvenimą kelias kiemėniečių kartas, kurių likimai buvo margi lyg genelio plunksnos.

Kazimieras PŪRAS

Visą straipsnį skaitykite 2016-06-11„Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *