Vakar Joniškėlio bandymų stoties mokslininkui, biomedicinos mokslų daktarui Antanui Satkui sukako šešiasdešimt metų. Daugiau nei šimto straipsnių autorius, įvairiausių mokslinių draugijų narys ir… užkietėjęs muzikantas. Apie paprasto kaimo bernioko gyvenimo kelią, keistus sutapimus ir paradoksus, apie likimą bei visą gyvenimą lydinčią muziką bus šitas pasakojimas.
„Už Raseinių, ant Dubysos…“
Yra žmonių, kurie iš prigimties nepataisomi romantikai. Jiems nebūtina kovoti su vėjo malūnais, vilkėti menestrelio rūbais ar guldyti galvą dvikovose dėl širdies damos. Tai „tylieji romantikai“, kurie be jokių išsišokimų daro mūsų pasaulį šiek tiek kitokiu. Kiekvienas jų žodis, laikysena, akies žvilgsnis išduoda, jog tai neeilinė asmenybė.
Su šios publikacijos herojumi bendravome beveik keturias valandas. Pasibaigus sutartam laikui aš supratau tik viena – reikia geros savaitės vien tam, kad susipažintum su jo biografija. Ir ne todėl, kad tai būtų prastas pašnekovas, iš kurio kiekvieną žodį reikia traukte traukti. Priešingai – Antanas šnekus žmogus, tik kiekvienas jo pasakojimas tarsi medžio šaka, įsišakoja į daugybę kitų smulkesnių, tačiau ne mažiau įspūdingų istorijų ir kartais klausantis net pamiršti kuo viskas prasidėjo…
Antanas paliko labai nuoširdaus, intelektualaus, puikiai ne tik savo sritį, bet ir istoriją išmanančio žmogaus įspūdį.
Gimė Betygaloje ant Dubysos kranto, augo Budraičių kaime.
– Ten tikroji Marijos žemė. Nuo mūsų kalvų, kol dar buvo nesuaugęs miškas, matėsi Šiluvos koplyčios bokštas. Gyvenome šalia Ilgšilės pelkės, kurią savo apysakoje „Kelionė į Šdlavą“ aprašė Žemaitė. Senelis Petras buvo Lietuvos savanoris, už tarnybą tose vietose gavęs žemės. Tėvelis pasakojo, kad vieno mūšio metu senelį sužeidė ir jis liko lauke siaučiant pūgai. Nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo nežinia iš kur atsiradęs vilkšunis, kuris atkasė sužeistąjį ir atvedė pagalbą. Matyt, šaltis negrįžtamai sugadino sveikatą, nes senelis mirė būdamas vos 38 metų, – prisimena Antanas.
Močiutė Ona liko viena su penkiais vaikais. Mirusį tėvą pakeitė vyriausias sūnus, dvylikametis Pranciškus – būsimasis Antano tėvas, kuriam likimas lėmė ne pagal metus greitai suaugti.
Žodis prie žodžio, širdis prie širdies… Prabėgo šešiasdešimt metų, tačiau Antano pasakojime girdžiu niekad negirdėtų kaimų pavadinimus, žmonių pavardes, regiu jų likimus ir skurdų bei sudėtingą pokario gyvenimą.
– Šalia kaimo teka Ažytė. Pavasarį, per polaidį ji ištvindavo, tad norint patekti iki bet kurios artimiausios gyvenvietės, reikėjo bristi per pelkes. Takas pavojingas. Vienas neatsargus žingsnis ir tavęs jau niekas neišgelbės… Tačiau vietiniai tuos kelius žinojo. Pelkėtos ir sunkiai praeinamos vietos buvo prieglobsčiu ir karo, ir pokario metais. Visada žavėjausi savo tėveliu, kuris, kaip man atrodė, eidavo per pelkę „aklai“, tik pagal jam vienam žinomus ir plika akimi nematomus orientyrus.
Karo negandos aplenkė šeimą. Užėjus antrajai sovietų okupacijai, Antano tėvelį paima į karinę tarnybą, kurią jis atlieka Sverdlovske. Kariuomenėje jis peršala ir suserga ausų uždegimu. „Gydymo“ metu jam praduriamas ausies būgnelis, tad jaunas vyras namo grįžta beveik kurčias…
Grįžęs iš kariuomenės Pranciškus netrūko įsižiūrėti linksmą šokėją, vakaruškų sielą Ireną iš Pasandravio kaimo (to paties, kuriame kažkada gimė Maironis).
1953 metais pora susituokė, o 1956 metais gimė Antanas.
– Mama buvo labai darbšti, gera šeimininkė, imli, puiki vadovė. Ant jos pečių laikėsi ne trys, o visi keturi namo kampai. Nors nebaigusi jokių mokslų, net penktos klasės uždavinius spręsdavo be jokių problemų. Be to, tai labai stipi, „stamantra“ moteris. Jaunystėje sugebėdavo viena ranka grūdų maišą įmesti į vežimą.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2016-05-19„Darbe“.
