Nuo slaptos santuokos iki Smaragdinės sukakties

– Nenoriu nė prisiminti… Tėvai priešinosi mūsų santuokai. 1961- ųjų vasario 4-ąją abu sutarę tyliai traukiniu išvažiavom į Biržus tuoktis. Mama nujautė, kur važiuojam, tėvelis tik vėliau sužinojo. Vieni abu nuvažiavom be jokių palydų. Liudininkais pabuvo kažkokie atsitiktinai ten sutikti žmonės, – pasvalietė Regina Kaminskienė be džiugesio prisimena, kokia nuotaika prieš 55 metus ištekėjo už Antano Kaminsko, iki šiol gerai žinomo batsiuvio, balandžio 30-ąją šventusio 85-metį.

Regina ir Antanas Kaminskai, galima sakyti, paslapčia susituokę, laimingai kartu gyvena 55 metus ir jau paminėjo Smaragdinę vestuvių sukaktį.

Beje, po civilinės santuokos grįžę vėl kiekvienas savo namuose gyveno. Gal po kokių dviejų savaičių susituokė Pabiržės bažnyčioje. Nors ir čia buvo bandymų sutrukdyti. Tų pačių 1961 metų kovo 1-ąją Antanas pradėjo dirbti batsiuviu Pasvalio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Nuo tada Kaminskai ir gyvena Pasvalyje.

Dabar tai būtų pateikiama kaip graži meilės istorija. Tačiau Regina ir Antanas dar iš tos kartos žmonių, kurie apie jausmus kalba labai santūriai.

– Mums kartu tikrai gerai, o kitiems gal kitaip atrodo. Ir tegul atrodo, – ne sykį išsitars Regina Kaminskienė.

Šeimininkas Antanas Kaminskas jau iš tolo kieme pasitinka nuotaikingai nusiteikęs. Linksmas ir draugiškas žmogus. Tačiau, ką kiti sako, supranta tik iš lūpų. Negirdi. – Todėl jis pyksta, jei koks vyras ūsus užsiauginęs, nes dengia lūpas ir trukdo suprasti, ką kalba, – paaiškina žmona. Prieš santuoką tuomet vos dvidešimtmetei Reginai net anyta tarusi: „Pagalvok, pagalvok, ką tu darysi…“ – Bet aš visiškai nejaučiu, kad vyras negirdi. Gyvenam puikiai vienas kitą suprasdami, – ir šiandien gali patvirtinti Regina Kaminskienė.

Antanas kilęs iš Kirdonių kaimo, augo devynių vaikų šeimoje, buvo sveikas ir guvus berniukas. Kol kokių šešerių ar septynerių metų sušilęs neužmigo ant šaltos pievos. Po to labai gėlė ausis. Pas gydytojus niekas neskubėjo vežti. Tada vaikas ir apkurto.

– Numirė klausos nervai. Paskui kur tik nevažiavom, bet jau niekas padėti negalėjo, – prisimena Regina, kurios tėviškė gretimame Gulbinų kaime, taigi šokiuose ir susitikdavo. Antanas Kaminskas pas vietinį žydelį batsiuvį pradėjo mokytis šio amato. Pradžioje paslapčia vaikščiojo, kol vėliau tėvas išsiaiškino, kur sūnus vis dingsta. Atkaklus jaunuolis išmoko ir batus pasiūti, ir taisyti. Batsiuvystė Antanui iki šol – mieliausias užsiėmimas.

07

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-05-07 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *