Vokietijoje barmenu dirbantis pasvalietis nori, kad vokiečiai atrastų Lietuvą

Prieš savaitę Vokietijos sostinėje vėl skambėjo Lietuvos vardas. Tačiau ne politiniame (kaip dabar įprasta), o kulinariniame kontekste. Berlyne vyko konkursas, kuriame savo kokteilius pristatė geriausi Austrijos, Švedijos ir Vokietijos barmenai. Nealkoholinių gėrimų kategorijoje antrą vietą pelnė Osnabriuke (Vokietija) gyvenančio Edgaro Bartkevičiaus sukurtas „Lietuviškas limonadas“.

Prieš dešimt metų iš Pasvalio išvykęs jaunas vyras šaknis įleido Vokietijoje.

– Kaip atsiradote Vokietijoje?

– Esu tikras pasvalietis. Su mama gyvenome pačiame Pasvalio centre. 2005 metais, baigęs dešimtą Petro Vileišio gimnazijos klasę, vasaros atostogų metu nusprendžiau išvažiuoti į Vokietiją užsidirbti pinigų. Tuomet net nenujaučiau, jog ši kelionė pakeis visą mano gyvenimą. Man patiko ši šalis. Supratau, jog čia turiu gerokai daugiau galimybių negu gimtinėje. Tam pritarė ir Vokietijoje susirasta draugė Ramunė. Nusprendėme likti ir kabintis į gyvenimą.

– Tau buvo 17 metų. Svetima šalis, nežinoma kalba, papročiai. Ar nebuvo baisu?

– Lengva nebuvo. Pirmus metus dirbau pas ūkininkus. Kartais apimdavo mintys, kad reikia viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Tačiau suimdavau save į rankas ir drąsinau mintimis, kad, jei jau apsisprendžiau, tai reikia eiti iki galo. Grįžti visada suspėsiu.

– Kas buvo sunkiausia?

– Išmokti kalbą. Be jos čia nieko nepasieksi. Tai buvo mano svarbiausias tikslas. Ir adaptuojantis, suprasti ir perprasti vokiečių kultūrą, jų gyvenimo būdą. Jis visiškai kitoks nei lietuvių. Mes labai dažnai elgiamės ir sprendimus priimame spontaniškai. Pas vokiečius visur yra griežta tvarka, taisyklės, struktūra, kurių laikosi visi. Prie to reikėjo priprasti.

– Kaip į tokį apsisprendimą reagavo artimieji?

– Mamai buvo šokas. Tiesą pasakius, ji iš pat pradžių nenorėjo manęs leisti Vokietijon. Tačiau tai buvo mano sprendimas. Buvau jau ne mažas vaikas, tad jai teko su tuo susitaikyti.

– Kaip tapai barmenu?

– Prabėgus metams po atvažiavimo į Vokietiją, kai šiek tiek pramokau kalbą, įsidarbinau vieno restorano virtuvėje. Tačiau darbas man nepatiko. Maisto ruošimas tikrai ne mano pašaukimas. Perėjau dirbti į kitą restoraną, kurio barmenas italas kaip tik ieškojo padėjėjo ir pasiūlė man mokytis ir kartu dirbti. Dauguma žmonių galvoja, kad barmenas – tik studentų darbas. Tai netiesa. Reikia labai daug dirbti ir daug žinoti apie šio darbo subtilybes, įvairių kokteilių gaminimą. Tad pirkau daug knygų, mokiausi. Kad žinotum ką siūlai klientui, privalai žinoti visų ingredientų skonį, suprasti, kaip jie dera vienas su kitu. 2013 metais įstojau ir sėkmingai baigiau barmenų mokyklą. Dabar jau aštuoni metai kaip stoviu už baro.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-04-23 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *