Sugebėję prisijaukinti žodį

Pasaulinės poezijos dienos išvakarėse Meškalaukyje, daugiafunkcio centro salėje vyko rajono poetų susibūrimas „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį“. Šią plunksnos brolių sueigą drąsiai galima vadinti tradicine – Meškalaukyje ji vyksta jau penktus metus iš eilės.

Niekas nepaneigs, kad meškalaukiečiai neabejingi poezijai. Dėl to reikėtų „kaltinti“ ne tik čia gyvenančius ar iš čia kilusius poetus bei rašytojus, tačiau ir nepailstančią jų globėja, ilgametę bibliotekininkę Genę Rakauskienę.

Moteris atkakliai pratina savo kaimo gyventojus prie poezijos. Pamažu, neskubant, nuoširdžiai. Dirba taip, kad pirmiausiai pačiam būtų gera bei jauku. Ir tai veikia. Žmonės ateina, atsiveda savo vaikus, artimuosius.

Nors tokioms Meškalaukyje vykusioms sueigoms suskaičiuoti, ko gero, neužtektų abiejų rankų pirštų, Genė kiekvieną kartą jaudinasi taip, lyg tai būtų pirmas kartas. Jos balsas drebėjo ir tą saulėtą popietę, kai susirinkusiesiems tarė: „Sveiki atvykę į žodžio ir knygos šventę!“

„Būtumėm juk seniai žuvusi tauta, jei nebūtumėm tarp savų turėję kilnių žmonių, kurie silpnesniais broliais visada rūpinosi ir kėlė juos… Juk tik vieni kitus šelpdami, gyvos dvasios išlikome…“ Taip kone prieš šimtą metų kalbėjo rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Garsios kraštietės, filantropės gyvenimas bei darbai tą popietę buvo prisiminti ne atsitiktinai – šiemet, kovo 18 d. buvo minimos 155-osios jos gimimo metinės.

Iškilios asmenybės atminimas buvo pagerbtas Tylos minute. Po to skambėjo Nijolės Stepulienės sukurta daina „Gabrielė“ (žodžiai B. Černiauskienės).

Viename interviu garsus šių laikų aukštuomenės gyvenimo kritikas drėbtelėjo: „Jei sugebi eiliuoti, tai dar nereiškia, kad turi teisę rašyti eilėraščius“. Tačiau kaip nubrėžti ribą tarp to, kas yra „mėgėjiška“ ir „profesionalu“, tarp „banalu“ ir „nuoširdu“, tarp „menas“ ir „iš širdies“?

Kaimo poetų ir rašytojų kūrybos stiprybė, ko gero, ir glūdi ne įmantriose formose ar intelektualiuose simboliuose, o paprastume. Jų kūryba – tai savotiška „gyvenimo kardiograma“, kurioje sužymėti kasdieniai džiaugsmai, vargai ir viltys.

Nuotraukoje: Bangutė Likpetrienė ir Stanislava Vaitekūnienė pristatė savo poezijos knygas.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-04-12 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *