Iš Kauno į susitikimą Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoje autobusu atkeliavo du kraštiečiai: poetas, vertėjas, eseistas, iš Pabuojų kaimo kilęs Petras Palilionis ir aktorė Olita Dautartaitė.
Pasvalyje pristatyta Petro Palilionio Mažoji rinktinė „Meilės latras“, sudaryta iš kelių dešimtmečių meilės eilėraščių, ir dokumentinės fotografijos paroda „Vardai ir Veidai“.
– Tenka pripažinti, kad vieni iškilūs kraštiečiai dažnai patenka į mūsų dėmesio lauką, o kiti tarytum lieka šio lauko užribyje. Taip galima pasakyti ir apie Kaune gyvenantį rašytoją, poetą Petrą Palilionį, šį rugsėjį sulaukusį 75-erių. Retokai kraštietis apsilanko mūsų kultūriniuose renginiuose, retokai randame jo kūrybos publikacijų pasvalietiškuose leidiniuose – taigi gimtajame krašte ne per dažniausiai matomas ir girdimas, gal ir mūsų minimas. O iš tiesų šis žmogus – tikras kultūros darbininkas, savo veiklą plėtojantis Kauno erdvėje. Netgi jo knygos, leidžiamos Kaune (pastaruoju metu leidykloje „Naujasis lankas“), ne visada pasiekia Pasvalį, – mūsų krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ pastebi pasvalietė lituanistė Regina Grubinskienė.
Susitikimą bibliotekoje pradėjo Pasvalio muzikos mokyklos smuikininkė Danguolė Dovydaitytė nostalgišku kūriniu „Rudens daina“, akompanavo mokytoja Daiva Dulevičiūtė.
– Gražiai grojo, bet dėl to rudens širdies neskauda, – prisipažino Petras Palilionis.
Jis padėkojo bibliotekos direktorei Danguolei Abazoriuvienei ir mūsų kolegai fotografui Vidui Dulkei už surengtą savo dokumentinės fotografijos parodą „Vardai ir Veidai“.
Tai jau antras šios Petro Palilionio parodos pasižmonėjimas. Pirmas, sulaukęs nemažai atgarsių, 2011-ųjų vasarą surengtas Kauno menininkų namuose.
– Vardai ir Veidai – dvi pagrindinės kiekvieno vizitinės kortelės. Kartais jie būna taip daiktan suaugę, kad jėga neatplėši. Kaip koks dviveidis Janas. Skirtumas tik tas, kad senovės romėnų dievas saugojo ir atverdavo (miestų vartus), o Vardai ir Veidai (jeigu jums priimtinas toks gretinimas) – atveria mūsų asmenybes. Veidas, žinoma, pirminis. Vienas, visam gyvenimui. Net jei pakeisi, jo neįkeisi, – tai autoriaus mintys apie parodą. – Vardą galima prarasti ir už jokius pinigus nebesusigrąžinti. Veido, jeigu jis dar nesuvisuomenintas arba savarankiškai neužstatytas kokioje nors naujųjų banalybių rinkoje, neprarandame niekada. Veidas patikimiausias asmens tapatybės garantas. Stipriajai lyčiai jis – vyriškumo, jėgos, išminties simbolis. Silpnajai – dažniausiai – vedantis iš proto papuošalas.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-04-05 „Darbe“.
