Prisiminimai ir pamąstymai 80-mečio proga: kaip mes gyvenome…

Pasvalietės Genovaitės Palumickaitės-Varžinskienės gimtadienis sutampa su mūsų valstybei reikšmingos datos minėjimu – Kovo 11-ąja. Kai 1990 metais buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Genovaitei suėjo 54-eri.

O rytoj Genovaitė Palumickaitė- Varžinskienė švenčia 80-ąjį jubiliejų. Puiki proga prisiminti ir apmąstyti savo gyvenimą. Juk valstybės ir žmonių likimai labai susipynę. Tai patvirtina ir šis Jubiliatės pasakojimas.

Vaikystė prabėgo Smilgeliuose, gražiame kaimo pakraštyje, prie Lėvens, netoliese senojo vieškelio Pumpėnai–Pušalotas. Liko tik gražūs prisiminimai, ypač maudynės upėje, kur dar visai vaikas išmokau plaukti. Gyvenimas vaikystėje atrodė gražus. Vaikai laimingi, nes visi vargai ir sunkumai slėgė tik tėvų pečius. Šiuo metu, praėjus melioracijai, kaimas beveik išnykęs. Jame beliko vienintelė puošmena – metalinis tarpukalnos kryželis, prie kurio sukalbėta ne viena malda. Pastatytas apie 1927 metus, padedant Smilgelių pavasarininkų jaunimui.

Mama Eugenija Stankūnaitė (1909–1999), kilusi iš Smilgelių kaimo, buvo išsilavinusi, baigusi Pumpėnų pradžios mokyklą, mokslus tęsė Panevėžio mergaičių gimnazijoje, vadovavo Pumpėnų pavasarininkų kuopai, turėjo literatūrinių gabumų – kūrė eilėraščius. Prieš aštuonis dešimtmečius susituokė su Antanu Palumicku (1904–1991), kilusiu iš Panevėžio rajono Dikonėlių kaimo, taip pat priklausiusiu Pavasarininkų kuopai. Tėtis buvo išmokęs siuvėjo amato. Bėgo gražus tėvų gyvenimas. Pušalote įsisteigė nuosavą parduotuvę. Joje darbavosi motina, o tėtis prekes arkliais atveždavo iš Panevėžio. Smilgelių vienkiemyje statėsi naujus, erdvius namus, suformavo gražią sodybą, užsodino sodą.

Gražų gyvenimą sugriovė 1944 metai. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, rugsėjo 14-ąją atvykęs J. A., kilęs iš Gegabrastos kaimo, areštuoja ir išsivaro tėtį į Pumpėnus. Jis į namus nebesugrįžta. Už politinę veiklą nuteisiamas penkiolikai metų ir išvežamas į Magadano lagerius kalėti. Mama palieka viena su dviem mažais vaikais, pasiligojusia motina, kuri beveik nebevaikščioja, ir devynių hektarų ūkeliu. Pečius užgulė sunki gyvenimo našta, tačiau nepalūžo. Išmoko visus vyriškus darbus: arti, sėti, šienauti… Labai sunku būdavo žiemą, kada reikėdavo suruošti uždėtą miško prievolę ir pristatyti į surinkimo punktą. Tekdavo keltis naktimis, išvažiuoti į Kriklinių, Žaliosios miškus, o grįžtant dar ir sau suruošti malkų vežimą.

Taip bėgo sunkūs pokario laikų metai. Teko patirti šeimai visokio žiaurumo, kada niekas su žmogum nesiskaitė. Vieną sykį užėjo suluošinti trys vokiečių belaisviai. Mama kieme pavalgydino, pabendravo, nes mokėjo vokiečių kalbą. Bematant atvažiavo tas pats pareigūnas, kuris areštavo tėtį, išvežė vokiečius, kartu su jais ir motiną, į Pumpėnus ir visus įgrūdo į būstinės sklepą. Kitą dieną, kaimynams padedant, su broliu nunešėm tam pareigūnui paskutinius šeimos lašinius. Motina buvo paleista.

Kadangi gyvenom vienkiemyje, tai naktimis apsilankydavo ir plėšikai. Vieną vėlyvą lapkričio naktį, motinai išvažiavus pas gydytojus į Panevėžį, įsibrovė plėšikai, užsimaukšlinę kojines ant veidų, matyt, būta pažįstamų, mus su broliu pusnuogius sumetė į nekūrenamą patalpą, kur išbuvome visą naktį sušalę ir drebėdami iš baimės. Įsibrovėliai viską susikrovė į vežimus, net ir džiovinamus skalbinius nuo viršugryčio paėmė. Grįžusi mama rado tiktai tuščias spintas…

Kalbino Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-03-10„Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *