Pienas gardžiais sūriais pavirsta pačiame ūkyje

Manikūnų kaime ūkininkaujantys Inga ir Gintautas Aglinskai pernai tapo Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuojamo konkurso „Metų ūkis“ prizininkais – mūsų rajone pelnė antrą vietą. O „Darbui“ paskelbus Pasvalio krašto „deimančiukų“ paieškas, šią darbščią porą pažįstantys žmonės ją ne kartą minėjo tarp siūlomų kandidatų, tad manikūniečiai dabar yra vieni iš trijų pretendentų į „Metų ūkininko“ nominaciją. Šiemet 40-ies sulauksiantis Gintautas – šakninis manikūnietis, o 39-ąjį gimtadienį rytoj švęsiančią Ingą į Manikūnus jis atsiviliojo iš Pervalkų kaimo.

Sūriai – į Kauną ir Vilnių

Inga nuotaikingai pasakoja apie šeimos ūkio ištakas:

– Gintautas dirbo „Agrochemos“ įmonėje, aš auginau neseniai gimusią antrąją mūsų atžalėlę – sūnų Arminą. Nemėgstu sėdėti be darbo, tai pagalvojau: turim vieną karvę, gal nusiperkam dar porą – parduosim pieną, kiekvieną mėnesį gausim papildomą litą. Tuo metu už pieną mokėjo visai neblogai. Bet sužinojom, kad, kol neįregistruosim valdos, supirkėjai pieno iš mūsų nepriims. O jos negalėjom registruoti, neturėdami bent 60-ies arų žemės. Nulėkiau pas mamą į Pervalkus, susitarėm, kad man skubiai padovanos žemės gabalėlį ir 2009-ųjų metų pavasarį įregistravau ūkio valdą. Deja, tais pat metais pieno kaina katastrofiškai krito ir laikyti karves tapo nebe pelninga, bet nuostolinga. Tačiau atsisveikinti su karvutėmis nesinorėjo, tad tų pačių metų gruodį suslėgiau pirmuosius sūrius jau nebe savo šeimai, o rinkai. Kai įsitikinom, kad jie paklausūs, karvių mūsų tvarte sparčiai ėmė daugėti. Po poros metų jų turėjom jau dvylika – tiek, kiek tilpo po tvarto stogu. Netrukus ėmė nebetilpti, tad dalį jų laikėm įsiprašę pas kaimynus. Vėliau, pasitaikius progai, nusipirkom seną, apgriuvusį buvusių kolūkio fermų pastatą. Kiek įstengėm – suremontavom ir dabar jame yra keturios dešimtys žalųjų: daugiau netelpa ir ten. Didesnė pusė šios bandos – melžiamos karvės, kita dalis – jų skaičių netrukus pagausinsiančios telyčios.

Šiandien Ingos vardu registruotame ūkyje dirba abu sutuoktiniai ir vienas samdytas darbininkas. Gintautas šmaikštauja, jog jis pats irgi yra žmonos samdinys, bet smagu, kad jo darbdavė – graži, jauna moteris.

Visą ūkyje primelžtą pieną – per dieną po 400–500 kg – manikūniečiai perdirba patys. Kasdien pagamina apie 50 kg pieno produktų: daugiausia sūrių, taip pat varškės, grietinės. Didžiąją dalį sūrių išgabena į Kauną: ten turi pagalbininkų, kurie naminius sūrius parduoda šio miesto turguose, kitose prekyvietėse. Du kartus per mėnesį su kaimiškomis gėrybėmis Aglinskai važiuoja į Vilnių: sostinėn veža ne tik sūrius, bet ir varškę, grietinę. Ten yra daug ištikimų pirkėjų, kurie manikūniečių iš anksto laukia sutartomis valandomis ir viską paima iš rankų į rankas. Apie gardžius iš Pasvalio krašto atgabentus produktus vilniečiai sužino vieni iš kitų, o jų paragavę – parduotuvinių pirkti nebenori. Dažnas pirkėjas šviežių naminių produktų užsiprašo iš anksto – paskambinęs ar parašęs elektroninį laišką ūkio šeimininkams.

Anot Ingos, kauniečių ir vilniečių skoniai gerokai skiriasi: laikinosios sostinės žmonės pageidauja baltų, be jokių priedų saldaus pieno sūrių, o vilniečiai prašo ir pikantiškesnių – su prieskoniais, kmynais, žolelėmis.

Aglinskų ūkio sūriai, kaip gardžios lauktuvės, yra iškeliavę į daugelį Europos šalių, Skandinaviją, Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas. Už Atlanto gabentus sūrius teko vaakumuoti, nes kitokių į JAV įvežti neleidžia.

Sukonstravo pats ūkio šeimininkas

Mūsų pašnekovai užsimena, jog verslo kūrimo pradžia buvo sunki ir šiandien jie vargu ar ryžtųsi pakartoti tokį pat žingsnį.

– Mes abu užaugom šeimose, kur nuo mažų dienų buvo skiepijama, jog pinigai yra ne gaunami, o uždirbami, tad jokio darbo nebijojom. Bet, pradėjus savo verslą, reikėjo ne tik melžti bei šerti karves, bet ir patiems perdirbti visą primelžtą pieną, o šiuos darbus palengvinančios įrangos tada mažai teturėjom. Guldavomės antrą valandą nakties, keldavomės šeštą ryto. Jei išvažiuodavom į kokį nors pobūvį, stengdavomės grįžti kuo vėliau – tiesiai į darbą, nes, kai miegui lieka vos valanda – keltistikra kančia, – pirmuosius, pačius sunkiausius metus šiandien jau su šypsena prisimena manikūniečiai.

Stiprindami savo ūkį, Inga ir Gintautas Aglinskai parengė net tris projektus dėl Europos Sąjungos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros programą. Kaip jaunieji ūkininkai, paramą jie gavo gan palankiomis sąlygomis. Už projektines lėšas nusipirko šienavimo techniką – traktorių, frontalinį krautuvą, šienapjovę, ruloninį presą, taip pat pieno fermos ir sūrių gamybos įrangą – melžimo liniją, pieno aušintuvą, virimo katilą, darbo stalus, automobilį su izotermine įranga produktams vežioti. Naujausias, praėjusiais metais įsigytas pirkinys – modernus traktorius „John Deere“.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-02-27 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Geri žmonės, linksmi, malonus, faini.. sūriai skanūs, tik va nepaminejo kur Pasvaly jų įsigyti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.