Šeimos krizių centre naujas gyvenimas dėliojamas tarsi iš kaladėlių

 

Apie socialinius reikalus šiemet kalbama ir rašoma kur kas dažniau dėl gerai žinomų priežasčių. Po metų pradžioje Kėdainių rajono Saviečių kaime įvykusios sveiku protu nesuvokiamos tragedijos, kuomet tėvas šulinyje pražudė du savo vaikus, visose šalies Savivaldybėse nuvilnijo pasitarimų, diskusijų socialiniais klausimais banga. Diskusijų taikiniais tapo ir socialinių įstaigų veikla. Vienoje iš jų lankėmės ketvirtadienį.

Praėjusių metų spalio mėnesį sukako ketveri metai, kai Grūžių vaikų globos namų pastato antrajame aukšte duris atvėrė už Europos Sąjungos fondų lėšas įrengtas Šeimos krizių centras. Tai nėra savarankiška socialinės paskirties įstaiga. Šeimos krizių centras yra Grūžių vaikų globos namų padalinys. Tad pirmiausia prie apvalaus stalo susėdome su direktore Danute Kazickiene, nuo 2014 m. balandžio 1 d. Šeimos krizių centro reikalais besirūpinančia vyriausiąja socialine darbuotoja Rasa Vaičekonyte ir psichologe Gita Zigmuntiene.

Taigi kam Šeimos krizių centras gali tapti laikinaisiais namais iki pusės metų? Toks maksimalus, be pertraukos apgyvendinimo terminas numatytas Šeimos krizių centro nuostatuose. Sužinojome, kad valdiškoje įstaigoje prisiglausti gali ne bet kas. Nuostatuose aiškiai išvardintos net tik žmonių kategorijos, bet ir surašyti gana griežti kriterijai. Antraip prie Šeimos krizių centro durų tikriausiai nusidriektų eilutė laukiančiųjų, juolab, kad už gyvenimą jaukiuose šiltuose kambariuose mokėti nereikia. Laikinas prieglobstis suteikiamas socialinės rizikos šeimose smurtą patyrusioms moterims, auginančioms nepilnamečius vaikus. Niekas neišvarytų ir tokiose šeimose smurtą patyrusių vyrų. Per ketverius Šeimos krizių centro gyvavimo metus, pagalbos nesikreipė nei vienas stipriosios lyties atstovas. Greičiausiai vyriškas orumas neleidžia arba nenori tapti pašaipų objektu. Tačiau smurto proveržių pasitaiko net tik jau žinomose socialinės rizikos šeimose. Kur tuomet dėtis artimųjų neturinčiai išvarytai mamai su vaikais? „Tikrai neišvarome, pagalbą visuomet suteikiame“, – patikino R. Vaičekonytė.

Kaip jau minėjome, Šeimos krizių centro įkurtuvių juostelė buvo perkirpta 2011 m. spalio mėn., o pirmųjų gyventojų – nuo smurtavusio vyro pabėgusios moters su mažamečiu vaiku sulaukta 2012 m. sausio mėn. Iš viso vienu metu galima priimti 17 asmenų – suaugusiųjų ir vaikų. Laikiniems gyventojams skirti penki kambariai. Naujus Šeimos krizių centro klientus dažniausiai atveža seniūnijų socialinės darbuotojos, kartais ir policijos pareigūnai. Anot R. Vaičekonytės, sunku išvesti Krizių centre praleisto laiko vidurkį. Per ketverius centro veiklos metus, kol kas tik viena moteris per metus išgyveno maksimalų laikotarpį – šešis mėnesius. O vienai mamai su vaikais užteko ir savaitės. Kiek pamena darbuotojos, tai trumpiausias Šeimos krizių centre praleistas laikas. Tik dvi moteris su vaikais antrą kartą buvo priverstos sugrįžti į Šeimos krizių centrą. Praėjusiais, 2015metais, centras sulaukė per 30 gyventojų. Anot R. Vaičekonytės, panašus skaičius mamų su nepilnamečiais vaikais gyveno ir 2014-aisiais. Dauguma klienčių – 20–35 metų moterys. Vyriausia gyventoja buvo 45 metų amžiaus, jauniausia – 18 metų.

Sigitas KANIŠAUSKAS

Visą straipsnį skaitykite 2016-02-23„Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *