Nemaža dalis problemų, kurias Joniškėlio miesto ir apylinkių seniūnijų žmonės išsakė Seimo nario Antano Matulo inicijuotos išvykos į šias seniūnijas išvakarėse, buvo išspręsta nelaukiant oficialių raštų ar paties vizito.
Dvarą gelbės aukcione
Tarkim, dėl Meškalaukio kapinių, prie kurių išvykos dalyviai pirmiausia ir sustojo, medžių. Dėl jų patys meškalaukiečiai diskutuoja jau senokai. Kai prieš keletą metų dalis kapinaites supusių senų liepų buvo iškirsta ir vietoj jų pasodinta kalninių pušaičių, vieni džiaugėsi, jog aukšti medžiai nebeužpavėsins gėlių, pasodintų ant kapų kauburėlių, kad mažiau vargo bus juos tvarkant. Taip galvojantys žmonės prašė, kad būtų nupjautos ir šiaurinėje kapinaičių pusėje likusios liepos. Jie dėstė savo argumentus: „Daugelis žmonių, prižiūrinčių čia palaidotų savo artimųjų kapus, yra jau solidaus amžiaus, ligoti, gyvena toli nuo Meškalaukio. Dažnai čia atvažiuoti jie neįstengia, o atvykę ant kapaviečių randa krūvas lapų, po audrų baiminasi išvysti nulaužtų šakų sudaužytus kryžius. Išsikerojusios medžių šaknys trukdo augti ne tik gėlėms, bet ir kalninėms pušaitėms, nupirktoms už čia savo artimuosius palaidojusių žmonių paaukotus pinigus. Ūgtelėjusios pušaitės gražiai saugos Meškalaukio kryžių kalnelį. Tad senosios liepos, net ir estetiniu požiūriu, nedera prie kapinaites apjuosusių spygliuočių“.
Tačiau nemažai žmonių piktinosi, kad liepos buvo iškirstos ir prašė išsaugoti bent tas, kurios dar liko. Anot jų, senas kapinaites juosiantys aukšti medžiai yra prasminga, iš senolių paveldėta tradicija. Kai neliko senųjų liepų, kapinaitės tarsi neteko savo veido.
Išvykoje dalyvavusi rajono Savivaldybės kraštovaizdžio specialistė Joana Grincevičienė meškalaukiečius informavo, jog Želdynų apsaugos ir priežiūros komisija, apžiūrėjusi Meškalaukio kapinaičių medžius, leido nukirsti tik vieną drevėtą liepą, o kitas nutarta apgenėti – pakelti jų lajas. Jau yra pakviesti šių darbų profesionalai ir netrukus viskas bus sutvarkyta.
Meškalaukiečiai kėlė klausimą ir dėl Meškalaukio dvaro likimo. „Mums šis dvaras yra svarbus kaip istorinis architektūrinis paminklas, turintis unikalią praeitį, tad neįsivaizduojame savo kaimo be dvaro. Norėtume, kad rajono Savivaldybė jį parduotų bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui – su sąlyga, jog pastatas bus restauruotas ir išsaugotas“, – rašoma Meškalaukio bendruomenės prašyme.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-02-06 „Darbe“.
