Liga, išmokiusi džiaugtis gyvenimu

o1
Apie mirtiną ligą ir sunkią kova su ja Audronė Bružienė kalba stebėtinai ramiai ir pasitikinčiai.

Vėžys. Diagnozė, kurią išgirdęs krūpteli net pats stipriausias žmogus. Nepaisant šiuolaikinės medicinos pasiekimų, daugumai žmonių ši liga skamba kaip mirties nuosprendis. Pacientus gąsdina ne tik diagnozė, bet ir vėžio gydymas, kuris yra sudėtingas bei neretai sunkiai pakeliamas. 3 procentai Lietuvos gyventojų kovoja su šia liga.

Apie tai, kad serga onkologine liga, Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos mokymo dalies administratorė Audronė Bružienė sužinojo daugiau nei prieš dešimtmetį.

– Balandžio mėnesį sukaks 12 metų, kai man buvo atlikta pirma chemoterapija, – prisimena Audronė. – Ši liga man buvo tarsi Dievo dovana, padėjusi visiškai pakeisti požiūrį į gyvenimą. Mus supantis pasaulis nepakito, tačiau savo viduje aš viską priimu kitaip. Vėžys išmokė mane džiaugtis gyvenimu.

Kad serga vėžiu, suprato pati

Prieš keliolika metų Audronė vežė savo motiną į medicininę konsultaciją. Kartu vyko ir gera jos draugė. Dar neperžengus kabineto slenksčio gydytoja jai pasakė: „Aš tavęs nepriimsiu. Privalai kuo skubiau vykti į onkologijos skyrių!“ Kai vidun užėjo Audronė, medikė įspėjo: „Įsidėmėk savo draugės veido spalvą – taip atrodo vėžys“.

Nuojauta gydytojos neapgavo, jaunai moteriai iš tiesų buvo diagnozuotas vėžys. Netrukus ji mirė, palikusi mažamečius vaikus našlaičiais.

Vieną kartą Audronė vaikš- čiodama po turgų žvilgtelėjo į ten stovėjusį veidrodį ir… nepažino savęs. Kažkada skaisti veido oda buvo tapusi pilka. Tokia pati, apie kurią Vasario 4-oji – Pasaulinė kovos su vėžiu diena Liga, išmokiusi džiaugtis gyvenimu kažkada įspėjo gydytoja…

– Ir be medikų diagnozės supratau kas man yra. Iš pradžių buvau pasiryžusi niekam nieko nesakyti. Tiesiog numirsiu – ir bus baigta. Nebijojau mirties. Tačiau vėliau supratau, kad ateis laikas, kai aš negalėsiu nuslėpti savo ligos ir visiems tapsiu našta. Pasakiau sūnui. Jis nepatikėjo, vis vylėsi, kad aš išsigalvoju… Sūnus ir nuvežė į konsultaciją… Kai išėjau iš gydytojo kabineto, koridorius buvo pilnas žmonių. Susiradau jį žvilgsniu ir linktelėjau galva, duodama suprasti, jog atsakymas yra teigiamas. Sūnus be žodžių apsisuko ir verkdamas nuėjo… Tai buvo ta akimirka, kai aš supratau, jog noriu gyventi… Pažadėjau sūnui ne tik gydytis, bet ir pasveikti. Mes važiavome namo, o jis man visą kelią kartojo: „Mama, kai tu pasveiksi, mes važiuosime kur nors toli toli į šiltus kraštus…“

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-02-04 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *