Ar Bibliotekų metai padės atrasti knygą?

Mūsų šalies parlamento – Seimo darbo praktikoje jau tapo tradicija kiekvienus metus dedikuoti kokiai nors socialinio, kultūrinio gyvenimo sričiai, reikšmingam įvykiui, asmenybei. 2014-aisiais minėjome grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, Oršos mūšio 500 metų jubiliejų, teatrų ir vaikų sveikatos metus, pernai atsigręžta į šalies etnografinius regionus, o 2016-uosius Seimas paskelbė kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno, Vietos bendruomenių, Saulės mūšio ir Bibliotekų metais. Šiandien kalbėsime apie arčiausiai žmonių esantį kultūros židinį – biblioteką. 2014 m. gruodžio 16 d. Seimo priimtame atitinkamame nutarime iš esmės atsispindi dabartinės visuomenės santykis su knyga ir bibliotekų vieta. Knygų perkamumas ir skaitymas Lietuvoje mažėja, tad bibliotekų atgaivinimas, jų fondų papildymas, susitikimų su rašytojais, kūrybos vakarų, knygų aptarimų organizavimas, jaunųjų rašytojų skatinimo renginių organizavimas turi didžiulę reikšmę visuomenės tobulėjimui ir dvasingumo bei kultūros ugdymui.

Ką turi bendro Džonatanas Livingstonas Žuvėdra ir bibliotekininkas?

Praėjusį trečiadienį Bibliotekų metai oficialiai atidaryti Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje dviejų dalių renginiu „Biblioteka ir XXI amžius“. Šioje publikacijoje – mintys ir pastebėjimai iš jo pirmosios dalies – polilogo „Ar įmanomas Džonatano Livingstono Žuvėdros skrydis dvidešimt pirmajame amžiuje?“ Gana retokai vartojamas tarptautinis žodis polilogas reiškia daugiašalį pokalbį, diskusiją, o skambus jo pavadinimas buvo tarsi išankstinė paraiška į išsamų ir gilų su šiuolaikine biblioteka susijusių reikalų aptarimą.

Amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho alegorinę apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ daugelis knygos bičiulių turbūt gerai žino. O jei kas dar neskaitė – paaiškiname, kad knygos pirmojoje dalyje alegoriniu būdu pasakojama, kaip Džonatanui Livingstonui sudaromos kliūtys tobulėti ir jis patiria atstumtojo dalią, kai ištremiamas iš žuvėdrų būrio. Tad daugiau kaip valandą trukusi diskusija pradėta ir baigta minėtos knygos citatomis, kurias skaitė viena renginio vedėjų, Krašto kultūros dokumentavimo centro vyriausioji bibliografė Lijana Markevičienė. Ar iš tikro dabar bibliotekininkai ir pati biblioteka atsidūrę Džonatano Livingstono žuvėdros vaidmenyje? Paraleles įžvelgė Bibliotekų metų globėjas, Savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas. Anot Savivaldybės vadovo, kartais sunku savo kieme būti pranašu – ne taip jau retai bibliotekų organizuojami renginiai nesulaukia didesnio žmonių susidomėjimo. Tad ir bibliotekininkai, kaip Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, kartais nusvyla sparnus.

Tačiau tolesnio pokalbio metu „nusileista ant žemės“ ir kalbėta apie dalykus, kurie padėtų bibliotekoms tapti didesniais kultūros traukos centrais.

Informacijos ir mokymo skyriaus vedėja Rita Bedulytė minėjo, kad kiekvienas žmogus biblioteką vertina pagal savo suvokimo prizmę. Ji atkreipė dėmesį, kad nemaža visuomenės dalis, ypač ta, kuri nesinaudoja bibliotekos paslaugomis, neatsikrato smarkiai pasenusių, mažai ką bendro su realybe turinčių stereotipų. Dažniausiai tokie asmenys ir toliau biblioteką įsivaizduoja tik kaip knygų išdavimo vietą. „Saugodama informaciją ir suteikdama žmonėms galimybę ja pasinaudoti, biblioteka realizuoja savo misiją lavinti bendruomenę, atveriant jos nariams žinių, informacijos ir kultūros pasaulį. Kad ši misija būtų pripažinta ir įvertinta, bibliotekos deda daug pastangų“, – kalbėjo R. Bedulytė. Jos nuomone, viena svarbiausių šiuolaikinės bibliotekos misijų – žingsnis po žingsnio padėti visuomenei išsikapstyti iš kompiuterinio virtualaus pasaulio ir vėl atrasti knygą – įprastą popierinę ar elektroninę. Anot bibliotekininkės, svarbiausia – pats skaitymo procesas.

Sigitas KANIŠAUSKAS

Visą straipsnį skaitykite 2016-02-04 „Darbe“.