Kone viską, ką Dakaro ralio dienomis transliuotuose sporto žinių vaizdo reportažuose ar interneto portalų vaizdo medžiagoje matėme apie Lietuvos lenktynininko Antano Juknevičiaus komandą, nufilmavo pasvalietis Ramūnas Stulga. Dabar jo filmuotų lenktynių vaizdų galima išvysti tinklalapyje dakaras.lt ar Antano Juknevičiaus „Facebook“ paskyroje.
Dar mokykloje susižavėjęs aviamodelizmu, kurio paslaptis perprasti padėjo šviesaus atminimo mokytojas Rimantas Indrišionis, prieš keletą metų Ramūnas įvaldė vadinamuosius dronus – bepilotes skraidykles, puikiai tinkančias filmuoti iš oro. Jau daug metų į kiekvieną kelionę pasvalietis pasiima ir vaizdo kamerą. Mūsų pašnekovas minėjo, jog Dakaro ralį jis filmavo visais įmanomais būdais: viena kamera – rankose, kita sumontuota prie automobilio, dar viena, apsaugota šarvais, paguldyta ant lenktynių trasos kelio. Žinoma, įspūdingiausi vaizdai nufilmuoti dronu – iš paukščio skrydžio. Bet jie tik nedidelė visų iš Dakaro parsivežtų vaizdo turtų dalis, anot Ramūno – „lyriniai nukrypimai“. Jam visų svarbiausia buvo operatyviai pateikti kokybišką, įdomią ir, kiek įmanoma, išsamesnę informaciją.
Informacijos alkis
UAB „Pasvalio melioracija“ generalinis direktorius Ramūnas Stulga Dakaro ralį filmavo antrą kartą, tačiau juo žavisi ir visus įvykius įdėmiai stebi jau labai seniai, kai tik sužinojo apie šių ištvermės lenktynių egzistavimą. O pernai pasvalietį pakvietė į Antano Juknevičiaus palaikymo komandą. Be paties lenktynininko ir ekipažo šturmano, palaikymo komanda vadinami visi jiems padedantys žmonės – mechanikai, viešųjų ryšių specialistai, žiniasklaidos atstovai. Ramūnas Stulga šioje komandoje turi žurnalisto statusą. Dakaro ralyje jis gauna asmeninę akreditaciją, suteikiančią teisę nurodytose vietose dirbti prie lenktynių trasos. Tačiau kitos informacijos iš lenktynių organizatorių sulaukdavo mažai. Kad pasiektum norimą vietą, tekdavo pasitelkti navigaciją, „google“ žemėlapius, satelitinius telefonus.
Ramūnas užsiminė, jog į Dakarą jį atvedė būtent informacijos alkis: lenktynių aistruoliui neužtekdavo per televiziją parodytų kelių minučių trukmės reportažų, kuriuose dažniausiai šmėžuodavo lyderių veidai ir automobiliai, o daugelis kitų puikių lenktynininkų likdavo nuošalyje. Pasvalietis panoro užpildyti šią spragą.
Lygindamas pernykštes ir šiemetes Dakaro lenktynes, „Darbo“ pašnekovas teigė, jog jos turi ir panašumų, ir skirtumų, kiekvienų veidas – savitas, o įspūdžiai – unikalūs.
– Pernai, važiuodamas į Dakarą, žinojau, jog bus nelengva, bet tokio darbo patirties dar neturėjau. O šiemet Dakaras man jau nebebuvo svetimas, galėjau daug geriau pasiruošti įvairiems netikėtumams, kurių atnešdavo kiekviena diena. Visai kitaip buvo pasiruošęs ir pats lenktynininkas Antanas Juknevičius, šiemet kartu su šturmanu Mindaugu Slapšiu sėdę į naują, galingą, Dakaro trasoms pritaikytą automobilį.
Miegui – vos valanda
– Filmuojant Dakaro lenktynes, per vieną dieną tekdavo įveikti po 300–500, kartais 600 kilometrų. Vienu automobiliu važiuodavom dviese. Rytą, važiuojant link lenktynių trasos, aš vairuodavau, o kolega sekdavo navigacijos prietaisus – ieškodavo tinkamos vietos filmuoti. Grįždami apsikeisdavom vietomis: kolega vairuodavo, aš tvarkydavau nufilmuotą medžiagą. Dažną vakarą daug laiko užimdavo veikiančio ryšio vietos, iš kurios galėtume išsiųsti vaizdo medžiagą į Lietuvą, paieškos. Interneto ryšys, ypač Bolivijoje, prastas, todėl vieno reportažo siuntimo procesas užtrukdavo kelias valandas. O po to dar reikėdavo susiplanuoti rytdienos darbus, paruošti filmavimo kameras, dronus. Gultis eidavome gerokai po vidurnakčio, kartais – net ketvirtą valandą nakties. Miegui tada likdavo vos valanda, nes keldavomės penktą ryto. Ilsėtis ir ruoštis kitai dienai paprastai grįždavome į viešbutį, bet yra tekę nakvoti ir automobilyje. Pakeliui į bivaką – Dakaro dalyvių stovyklą – sugedo automobilis, o Bolivijos dykynėse pagalbos neprisišauksi, – nelengvas akimirkas prisiminė Ramūnas.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-01-30„Darbe“.
