Jei reikėtų – priesaiką Lietuvai pakartotų dar kartą

Seima
Pasvalio 503-iosios pėstininkų kuopos intendantas, vyr. seržantas Saulius Vaičiūnas, bei jo žmona, savanorė Laima, didžiuojasi galėdami tarnauti Tėvynei.

1991-ųjų sausio 17 dieną, po Sovietų Sąjungos bandymo ginkluota jėga nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrimo. Tarnybos įkūrimas įteisino savanorių veiklą ir į valstybės gynimą oficialiai įtraukė visuomenę, kuri teisėtai galėjo ginti savo beatsikuriančią valstybę. Juridiškai legalizuotos jau veikiančios savanorių formuotės, pradėjusios kurtis 1990 metais. SKAT buvo sudarytos prielaidos paskirti vadovybę, formuoti dalinius.

Gražios sukakties išvakarėse kalbėjomės su Pasvalio 503-iosios pėstininkų kuopos intendantu, vyr. seržantu Sauliumi Vaičiūnu, bei žavia jo žmona, savanore Laima.

Vytartuose gyvenanti šeima augina dviejų metukų sūnų. Kadangi neseniai įsigijo nuosavą namą, dabar visas laisvalaikis sukasi apie atžalą ir naująjį būstą. 41 metų Sauliui – tai antroji santuoka. Iš pirmosios jis turi dukrą.

Trūko visko, išskyrus entuziazmo

Atgimimo laikus Saulius pasitiko būdamas paaugliu. Lemtingą 91- ųjų sausį jaunuolis su draugais planavo keliauti į Vilnių, ten, kur buvo visa Lietuva. Deja, planas neišdegė, Konstantinavos žemės ūkio mokyklos mokytojai (tuo metu ten kaip tik mokėsi Saulius) neišleido jaunųjų patriotų. Tačiau net ir būnant toli, kruvini sausio 13-osios įvykiai stipriai paveikė jauną žmogų. Negana to, pradėjo „kabinti“ sovietinė armija.

– Gavau net kelis šaukimus į karinį komisariatą pasitikrinti sveikatą. Ignoravau juos. Tada sulaukiau tuomečio Pasvalio karinio komisariato vadovo Bondario laiško, kuriame jis grasino pradėti baudžiamąją bylą, jei nevykdysiu jų reikalavimų, – prisimena Saulius.

Vaikinas nepasidavė, o 1993 metais tapo Saločių 533-iosios kuopos (jai vadovavo Petras Motiejūnas) savanoriu. 1994 metų vasario 16 d. Saločių bažnyčioje davė priesaiką.

Pradžia buvo sunki. Savanoriai buvusios kontoros antrajame aukšte turėjo du kambarėlius, kurie kartu buvo ir štabas, ir sandėlis.

– Uniformų beveik nebuvo, tik viena kita. Visko trūko. Gauni uniformą, tačiau nėra batų. Atsiunčia batus, tačiau trūksta striukės ar kepurės. Kuprinės – sovietiniai daiktamaišiai. Kai būdavo žygiai į mišką, kas pasiimdavo celofano gabalą, kas kokį adijalą… Apie tokius dalykus kaip miegmaišis ir kilimėlis, galėjome tik pasvajoti. Tačiau tai netrukdė atlikti užduočių, organizuoti budėjimus. Pinigų niekas nemokėjo. Viskas buvo daroma iš idėjos, entuziazmo. Dabar to beveik nebėra, – teigia pašnekovas.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-01-16 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *