Taip jau sutapo, kad netrukus po įspėjamojo šalies pedagogų streiko (apie jį rašėme 2015 m. gruodžio 10 d. „Darbe“) Pasvalio profesinės švietimo sąjungos nariai rinkosi į savo organizacijos ataskaitinį rinkiminį susirinkimą. Šios organizacijos branduolį sudaro Lėvens pagrindinės mokyklos mokytojai. Susirinkime taip pat dalyvavo Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos atstovai, rajono Savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Užuotas, Pasvalio švietimo profesinės sąjungos partnerių – Socialdemokratų partijos Pasvalio skyriaus pirmininkas Alfonsas Pulokas, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Egidijus Milešinas.
Ragino neleisti valdžiai miegoti
– Kuo daugiau darbo turi profsąjungos – tuo geriau visiems. Nes jei profsąjungos užmiega – valdžia daro ką nori, – teigė Egidijus Milešinas. – Situacija tokia, kad šalies valdžios, kiek tik jų turėjome, į savo programas buvo įsirašę, jog švietimas yra prioritetinė sritis, bet šis teiginys kol kas lieka tik popieriuje. Todėl visiems mums reikia pagaliau suprasti: kovoti už save privalome patys. Kai pasikeis mūsų mąstysena, o ji, deja, keičiasi labai lėtai, tada pasikeis ir valdžios požiūris. Gi dabar valdžia vadovaujasi principu: skaldyk ir valdyk! Arba: vienam daviau atėmęs iš kito, o jie tegu tarpusavyje pešasi… Mus visą laiką maitino pažadais. Kai buvo paruoštas 2016 metų šalies biudžeto projektas, pamatėm, jog to, kas buvo žadėta švietimo sektoriui, nebeliko, priešingai – švietimo biudžetas mažėja 37 mln. eurų. Kadangi paaiškėjo, jog po intensyvių derybų, kurios užtruko net pusantrų metų, pageidaujamo rezultato nėra, nebematėm kitos išeities, kaip organizuoti streiką. Jo statistika profsąjungų ir Švietimo ministerijos pateiktais duomenimis labai skiriasi. Mes palaikėm kontaktus su kiekviena streikavusia mokykla, todėl žinome, jog streike dalyvavo per 350 mokyklų, apie 10 tūkst. mokytojų. Švietimo ministerijos skaičiai gerokai mažesni. Pritarimą Lietuvos švietimo darbuotojų iškeltiems reikalavimams išreiškė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto darbuotojų grupė. Savo rašte Lietuvos Premjerui bei Švietimo ir mokslo ministrei jie priminė, jog švietimo darbuotojai yra atsakingi už ateities kartas, tad šalies Vyriausybei pasiūlė dar kartą sėsti prie derybų stalo ir kartu su švietimo profesinių sąjungų atstovais pagaliau susitarti, kaip gerinti švietimo srities situaciją šalyje. Mes ne kartą įsitikinome, jog derybos su šalies valdžia ima strigti, vos tik prabylame apie pinigus. Švietimo ir mokslo ministerija teigia, jog, norint įgyvendinti visus mūsų reikalavimus, reikėtų maždaug 100 mln. eurų, todėl tie reikalavimai esą nerealūs. Profsąjungų skaičiavimu – lėšų poreikis kone dvigubai mažesnis. Laisvų lėšų mokytojų reikalavimams patenkinti galima rasti ne tik peržiūrint šalies biudžetą, bet ir pačiai Švietimo ir mokslo ministerijai numatytas lėšas. Sieksime, kad būtų peržiūrėti jai skirti asignavimai, nes apie vieną trečdalį šiai ministerijai skirtų pinigų atitenka administravimui, prie ministerijos pristeigtų įstaigų išlaikymui. Daugelio tokių įstaigų veikla yra savitikslė ir pačioms mokykloms sunkiai suvokiama. Švietimo ir mokslo ministrė gyrėsi, kad mokytojų reikalavimams tenkinti papildomai iš valstybės biudžeto išreikalavo 10 mln. eurų. Bet šie pinigai tik perkelti iš vienos švietimo biudžeto eilutės į kitą, todėl mūsų problemų nesprendžia. Pirmiausia turėtų būti didinamas mokinio krepšelis, tada kiltų ir mokytojų algos, būtų tinkamai įgyvendinami ugdymo planai.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-01-12 „Darbe“.
