Ar kada pagalvojote, kiek daug mumyse yra Prancūzijos? Dauguma iš mūsų užaugome kikendami iš ekscentriškojo Lui de Fineso juokelių ir žavėdamiesi nutrūktgalviškais superherojaus Žano Polio Belmondo nuotykiais. Kažin ar rastume merginą, kuri slapta nebuvo įsimylėjusi Aleno Delono, ar jaunikaitį, kurio nežavėjo Paryžiuje gyvenanti ustukietė: „Baisiausia tai, jog jie tiesiog žudo“ Katerina Denev bei Bridžita Bardo.
Tu galėjai nesuprasti prancūziškai, bet klausantis paryžietiško „žvirbliuko“ Editos Piaf, to ir nereikėjo – jos balsas, intonacija buvo suprantama bet kurios tautybės žmogui. Sovietmečiu dauguma šių eilučių skaitytojų mokėsi prancūziškai, juk Pasvalio rajonas buvo vienas iš nedaugelio, kur ši kalba buvo privaloma. Gyvenome už geležinės uždangos ir anuomet iki Paryžiaus ar Prancūzijos buvo gerokai toliau nei iki Marso. Tad ir mokytis prancūziškai motyvacija buvo menka – „vis tiek to niekada neprireiks“. Tačiau prisipažinimą meilėje „Je t’aime“ mokėjome daugelis. O jei dar savo išrinktajai sugebėdavai paniūniuoti Džo Daseno „Et si tu n’existais pas…“, ji pasijusdavo, tarsi išties būtų Amžinosios meilės mieste.
Griuvus sienoms, mes atradome bagetes ir kruasanus, prancūzišką vyną ir pelėsinį sūrį. Atradome nuostabius senus miestus, jaukius skersgatvius ir mielas kavinukes, kuriose vakarus leidžia laisvi, savo šalimi ir tauta besididžiuojantys žmonės. Pasaulis tapo mažas…
Toks mažas, kad šį savaitgalį Paryžiuje nuaidėjusių šūvių aidas atsirito ir iki Lietuvos. „Islamo valstybės“ grupuotei priklausantys teroristai per vieną vakarą atakavo keturias lankomiausios Europos sostinės vietas. Per šiuos kruvinus išpuolius žuvo 129 žmonės ir keli šimtai sužeisti.
Pasidalinti paskutinių dienų įspūdžiais paprašėme Paryžiuje gyvenančios ustukietės Daivos Manikaitės Maman.
– Kokiomis aplinkybėmis sužinojote apie teroro aktus?
– Mūsų namai šalia Eifelio bokšto, tai didelis komercinis rajonas, jo centre – 30 aukštų pastatas, kuriame ir gyvename. Kadangi tai viena labiausiai lankomų Paryžiaus vietų, pastaruoju metu nuolat pagalvojame, kad galime tapti tokių išpuolių taikiniu. Žudynės vyko toli nuo mūsų. Tai rajonas, kuriame nėra garsių turistinių objektų, tačiau tai gyvas kvartalas, kurį yra pamėgęs jaunimas. Matyt, todėl jis ir tapo teroristų taikiniu. Mano vyras Žakas dirba Prancūzijos radijuje. Šeštadienį, 3 valandą nakties, jis kėlėsi į darbą, kuriame, kaip įprasta, privalėjo būti pusę penkių. Nubudau ir aš. Įsijungiau kompiuterį, kad peržvelgti naujienas ir radau sūnų atsiųstas žinutes, kad Paryžiuje dedasi baisūs dalykai. Jie prašė Žako pasitikrinti, ar nepavojinga vykti į darbą. Tada ir sunerimome.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-11-17 „Darbe“.
