Kaimas dar pakvips verdamu salykliniu alumi

paliul
Anot Sigito Paliulio, be alaus darymo ir vartojimo tradicijų kaimai taptų dar pilkesni ir liūdnesni.

Norint išmokti daryti kaimišką tradicinį alų, tereikia pabūti seno aludario pameistriu. Mūsų krašte tokia tvarka buvo visą laiką. Tėvai mokė vaikus, visos žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą Tačiau šis procesas, atrodo, baigėsi. Surasti kaime aludarį dabar nelengva. O vėliau bus dar sunkiau.

Aludarystės išmokė tėvas

Tėvų sodyboje Ličiūnuose pasvalietišką alų darantis Sigitas Paliulis tikina, jog čia didelių paslapčių nėra. „Alui padaryti tereikia miežių salyklo, mielių, apynių ir vandens. Visas stebuklas – paprastume. Juk prieš keliasdešimt metų alus būdavo verdamas vos ne kiekvienoje kaimo sodyboje. Nes jo reikėjo ne kartą per metus: Kalėdoms, Velykoms, jubiliejams, krikštynoms, laidotuvėms, metinėms, atlaidams, taip pat talkininkams per šienapjūtę ar javapjūtę pavaišinti. Žmonės gal ir ne be reikalo sakydavo, kad neverta gerti vandens, jei yra alaus“, – svarstė S. Paliulis, prieš 23 metus aludarystės išmokęs iš tėvo.

Kodėl tėtis pasirinko šiems mokslams jį – jauniausią sūnų, o ne kurį nors vyresnį brolį, Sigitas sako nežinąs. „Kai buvau 25-erių kažkuria proga alų daryti susiruošęs tėvas mane pasikvietė ir pasakė „Mokinkis“. Pradžioje, kaip lemta aludario padėjėjui, turėjau plauti tuščias ąžuolines statines. Tai nelengvas ir gan nuobodus darbas. Vienu metu net buvo mintis mesti tas aludarystės „studijas“, nes atrodė, kad taip vis tiek nieko neišmoksi. Tačiau alų darėme ir Kaimas dar pakvips verdamu salykliniu alumi Edvardas BALČIŪNAS vėliau. Tėtis patikėdavo man vis daugiau atsakingesnių darbų, jei ko nesuprasdavau – klausdavau, jis paaiškindavo. Tokia praktika man buvo itin naudinga, nes maždaug po metų įgijau pakankamai patirties, kad padaryčiau alų vienas, be niekieno pagalbos. O jei tai išmokai – niekada nepamirši. Nes tradicinio alaus gamybos procesas ir receptūra yra sena kaip žmonija“, – aiškino Ličiūnų aludaris.

Edvardas BALČIŪNAS

Visą straipsnį skaitykite 2015-11-05 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Pagirtina, kad autorius pagaliau išmoko skaičiuoti iki keturių (o tai, būna, kaip tie indėnai: vienas, du, trys, daug…) ir tvirtai įsisąmonino 4 (keturis) alaus ingredientus! Tik mažutėlis logikos nukrypimas: kam pavadinime „salyklinis“? Juk nekalbama apie „burokinį“, „dustą“, „mėlyną akmenėlį“, duonos plūtelių su cukrumi myžalą (atsiprašau jautresnių moteriškaičių už terminą „myžalas“: berods, pirmas mokslinėje literatūroje jį panaudojo prof. Ruokis: myžalas = šlapimas = šlapalas (urea)…). Kalbama apie PASVALIETIŠKĄ alų! Be ryžių miltų, karamelizuoto ar rūkyto salyklo, aukso dulkių bei kitų egzotikų, kartais sutinkamų šio laikraštuko puslapiuose kito profesoriaus (iš Saločių) parinktose „įdomybėse“…
    Kas čia sakė: sveiks?! Keliu bokalą su tikru pasvalietišku!!

Komentuoti: kubilius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.